Sausio 13-oji – Tavo gimtadienis, Birute! Nuoširdžiai sveikinu su gražia datų ir ženklų pyne, linkiu kad šie gimtadienio ir istorinių įvykių sutapimai Tave visokeriopai stiprintų. ! Šiemet mes, Briuselyje dirbantys lietuviai kartu su latviais ir estais EP rezoliucijos 35-metį paminėjome Europos Parlamente, pasikviesdami ir šio memorandumo signatarus Julių Sasnauską iš Lietuvos ir Ints Calitis iš Latvijos. Deja, estas Mart Niklus susirgo ir negalėjo dalyvauti. Tikiu, kad Lietuvoje šios EP rezoliucijos paminėjimas tikrai galėtų būti tarp Centro minėtinų renginių! Juk rezistencijos dalyviai šį memorandumą rašė, beje, pasirašydami pavardėmis, ne slapyvardžiais. Nesislėpdami ir suprasdami, kas jų laukia. Ir tie žmonės buvo KGB tardyti, persekioti, o keli nubausti kalėjimu bei ištrėmimu. Manau, Birute, tai būtų kur kas prasmingiau nei 2018 m. svarbių datų minėjimo kontekste Centro užbaigtas KGB agentų sąrašų spausdinimas! Dabar labai paplitę „vatnikai“, „runkeliai“, „kagėbistai“, „kolaborantai“ ir t.t. Ir visiškai nutilę balsai, galintys priminti antrojo Atgimimo aušros Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio moralinę Vienybės deklaraciją arba 1990 m. kovo 12 d. LRAT kreipimąsi „Lietuvos žmonių kvietimas Santaikai“, pasirašytą AT Pirmininko V. Landsbergio. Jame pasakyta (cituoju): „Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į „blogus“ ir „gerus“ pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pražūtingi“. Atkreipsiu, Birute, dėmesį į „pagal anketinius duomenis“ ir „pamiršus darbą ir sugebėjimus“. Taigi, jei prisimintume mudu abu D. Banionio, S. Sondeckio darbą ir sugebėjimus, būtų akivaizdu, kad visa kita yra „šiaudai“. O jau ką kalbėti apie Vincentą Sladkevičių! Tu, Birute, teisi, sakydama, kad šis Centro paskelbtas sąrašas neatspindi visko, kad daug kas išvežta į Maskvą, kad yra „agentų“, kurie taip ir nebus atskleisti. Taip, dar 1991-1992 m. „KGB voratinklių“ laikais buvo kalbama apie „Juozą“, „Šatriją“, „Vytą“, „Vytautą“, „Dėdulę“, „Ištikimą“ – ir kiek visokiausių versijų ir malkų priskaldyta. O kur dar A. Sakalą įskundusio suolo draugo istorija, su paslaptingais inicialais V.L. Juk ir šiandien gali koks anūkas paklausti savo senelio, „O kaip tau pavyko be KGB leidimo į JAV, Australiją, Angliją tais laikais išvažiuoti?“. Greičiausiai senelis atsakytų: „Mat, anūkėli, aš buvau nusipelnęs kultūros veikėjas, nors gyvenau kultūros griuvėsiuose, o tokiems buvo žymiai lengviau. Gavai iš tos šalies iškvietimą, parašei užsienio reikalų ministerijai prašymą vizai, palaukei, kol viza ateis ir važiuoji sau.. Be to, juk Raudonoji armija išvadavo Lietuvą ir mane su motina..“. O gal atsakytų kitaip, pripažindamas, kad tokie skelbimai tik skaldo mūsų visuomenę, kiršina žmones ir sukelia daug skausmo. Tokiu atveju aš labai apsidžiaugčiau ir sveikinčiau tokį senelį su labai gilia įžvalga. Tokios lyg akmenys svaidomos „žurnalo porcijos“ sustiprins dalyje visuomenės mintį, jog nieko švento nėra. Viskas galima! Mano atsakymas labai aiškus – uždarykime tas purvo ir mėšlo upes! Lietuvai reikia ko kito – jai, mūsų Tėvynei reikia talentingų žmonių! O D. Banionis, prof. S.Sondeckis buvo didžiu talentu apdovanoti padorūs žmonės. O ką jau kalbėti apie kardinolo Vincento charizmą. Vėlgi, prisiminkime Tėvą Stanislovą: „Geroji Apvaizda! Prašome, padėk, kad mūsų tautos gyvenime būtų kuo mažiau confusio – beprasmių sąmyšio dienų“. Įsiklausykime į tai! Įsiklausykime į kardinolą Vincentą: „Akmenys skirti statybai, o ne svaidyti vienas į kitą!”. Tad, užrakink, Birute, tą paskutinę „žurnalo porciją“ ir aplamai visus žurnalus po devyniais užraktais. Kad būtų mažiau svaidymosi vienas į kitą! Geriau klausykimės S. Sondeckio kamerinio orkestro garsų, mėgaukimės D. Banionio vaidyba ir vėl, dar kartą, mokykimės iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus homilijų.

Views All Time
Views All Time
56
Views Today
Views Today
1
Kazimieras Juraitis

Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

0 0