Paminklosaugos spąstai.

Situacija, kurioje atsidūrė nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo saugoma „Žemaitiška pastogė“ – ne unikalus. Žmonių, kurie dėl įvairių aplinkybių pateko į įstatymų spąstus – daugybė. Gilinantis į „Žemaitiško sodybos“ istoriją iškyla natūralus klausimas: ar valstybė turi tarnauti joje gyvenantiems žmonėms, ar žmonės turi užmiršti savo gyvenimus ir viską paaukoti biurokratiniam žmogų traiškančiam mechanizmui, kuris kažkodėl vadinamas „valstybe“?

Trumpa „Žemaitiškos pastogės“ istorija tokia. Vida Stankūnienė, šios sodybos savininkė ir šeimininkė, kažkada pasiprašė valstybės apsaugos šiai sodybai. Ji naiviai manė, kad jeigu sodyba bus įtraukta į nekilnojamojo paveldo apsaugos sąrašus, tai bus lengviau tvarkytis – valstybė suteiks kažkokią paramą realiame gyvenime. O gavosi taip, kad vietoje paramos ji sulaukė geležinių retežių, kurie vadinami „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas“. Sodyba, kuri neva saugoma – baigia sugriūti. Viskas, kas griūva ir nesaugu – „saugoma valstybės“. O viskas, kas titaniškom pastangom pastatoma ar sulipdoma šiame Gegužių kaimo etnokultūrinėje sodyboje gražaus ir prasmingo –nelegalu ir neteisėta. Ir atrodo, kad nėra jėgos, kuri priverstų tą „Šventą karvę – ĮSTATYMĄ“ ne spardytis ir kandžiotis, o duoti pieną. Atrodytų, patys savo valstybėje galėtume tvarkytis, kaip patogu ir išmintinga. Jei koks įstatymas kvailas, jį juk galima ir pataisyti. Taip turėtų būti…
Ingrida Venciuvienė, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja su specialistais žada visokeriopą pagalbą, sprendžiant šią neišsprendžiamą mįslę. O kaip bus gyvenime – pamatysim.

Views All Time
Views All Time
20
Views Today
Views Today
1
Kazimieras Juraitis

Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

0 0