Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias politines tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Šią savaitę įvyko Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano ir Italijos vidaus reikalų ministro Matėjaus Salvinio susitikimas, po kurio daugelis pradėjo šnekėti apie naują antiimigracinį Europos aljansą, galintį pasipriešinti ir oficialiajai Briuselio politikai. Kokios tokio aljanso perspektyvos?

– Jie abu ir neslepia savo tikslų, įvardydami juos visiškai atviru tekstu. Suprantama, šis susitikimas yra visiškai natūralus, mėginant ieškoti galimybių bendrai veikti, nes tiek viena, tiek ir kita vyriausybės laikosi panašių pozicijų migrantų klausimu. Bet jiedu šiuose siekiuose nėra vieniši: prie tokio aljanso reikėtų dar pridėti lenkus, čekus, austrus, netgi graikus, kurių „gelbėjimas“ jau baigėsi… Taip kad šis aljansas yra visiškai natūralus. Beje, čia verta pažymėti ir vieną M.Salvinio „akibrokštą“: jis liepė oficialiuose dokumentuose vėl rašyti žodžius „tėvas“ ir „mama“, kai jam atnešė vizuoti kažkokį popierių, kuriame buvo parašyta „tėvas Nr.1“ ir „tėvas Nr.2“… Taigi, jis iškart išleido potvarkį, kad būtų grąžinta norma. Juk dauguma žmonių pasaulyje ir Europoje yra normalūs, tik problema ta, kad normalūs žmonės nesugeba toms agresyvioms mažumoms pasipriešinti. Todėl reikia džiaugtis, kad pagaliau atsiranda tokio pasipriešinimo židiniai, kurie aplink save pradeda vienyti normalius žmones.

– O viešojoje erdvėje normalūs žmonės valdančiojo elito bei jam tarnaujančios žiniasklaidos dažniausiai vadinami „populistais“… Štai šią savaitę Prancūzija pareiškė, esą reikia nutraukti ES finansavimą „populistinių“ šalių vyriausybėms. Ar tokie pareiškimai neskaldo ES?

– Na, žinoma… Juk Prancūzijai vadovauja visai kitokių pažiūrų žmogus, todėl natūralu, kad ši konfrontacija tik plėsis. Nes dauguma žmonių išpažįsta įprastas, tradicines vertybes ir jie anksčiau ar vėliau vis tiek pradeda busti. Tačiau yra mažuma keistuolių, už kurių stovi dideli pinigai. O Europos Sąjunga ir be to skyla visomis įmanomomis kryptimis. Aš bijau, kad, pavyzdžiui, toje pačioje Prancūzijoje jau per vėlu ką nors pakeisti. Ten yra kritinė masė problemų, kurių sankaupa jau tiesiog neleidžia nieko padaryti, todėl įtariu, kad Prancūzija jau peržengė tašką, iš kurio dar įmanoma grįžti. O, pavyzdžiui, vokiečiai, ypač turint galvoje Chemnico įvykius, kur žmonės sukilo prieš imigrantų nusikaltėlius, kaip matyti dar turi parako… Europa, be abejo, skils ir šiais vertybiniais, ir ginklavimosi, ir požiūrio į Rusiją ar į JAV, ir požiūrio į gyvenimą skolon, ir kitais klausimais.

– Tuomet pašnekėkime apie pasibaigusį graikų „gelbėjimą“. Kas iš tikrųjų buvo išgelbėta? Kokie tikrieji visos šios epopėjos rezultatai?

– Išdėstysiu keletą faktų. Graikų skola per „gelbėjimo“ laikotarpį tik išaugo. Be to, graikai išpardavė valstybės nuosavybę: uostus, salas, aerouostus, miškus… Maža to, Graikijoje smarkiai krito pragyvenimo lygis – pensijos, algos, įvairios pašalpos, dėl to iš šalies pabėgo daugybė žmonių. Štai kuo baigėsi „gelbėjimas“… Bet šiame žodyje paslėptas tam tikras gudravimas. Juk iš tikrųjų gelbėjama buvo ne Graikija. Gelbėjo tuos bankus, kurie priskolino Graikijai pinigų. Kad bankai nenukentėtų, graikams buvo duodama dar daugiau pinigų, šalis lindo į dar didesnes skolas, kad galėtų išgelbėti tuos bankus, kurie ten buvo įmerkę uodegą. O patys graikai liko su dar didesne skola, su kritusiu pragyvenimo lygiu ir be didelės dalies valstybės nuosavybės. Mes kažkada „Respublikoje“, kai tik kilo Graikijos krizė, išvardijome, ką jie turės parduoti. Šiai dienai daugelis dalykų iš to sąrašo jau parduota, o Kinija per graikus ženkliai sustiprino savo pozicijas Europoje, susipirkę realius aktyvus. Štai kuo baigėsi visas „gelbėjimas“… Bet Graikija juk ne vienintelė tokia. Jeigu skaičiuotume skolas, tenkančias vienam gyventojui, tai jos nė kiek ne mažesnės Italijoje, Ispanijoje ar toje pačioje Prancūzijoje. Taip kad galiu pasakyti tik tokį sakinį: šiandien Graikija, rytoj – visi kiti…


Jei manote, kad mūsų darbas Jums reikalingas, galite paremti:
„Mūsų Gretas“ – bendraminčių sambūrį. Viešoji Įstaiga „Kaisakas“, LT477300010078090515, aukojant rašyti „auka Mūsų Gretų veiklai“.
Privačiai – Kazimieras Juraitis, LT367300010072535911

Views All Time
Views All Time
32
Views Today
Views Today
1
0 0
Rolandas Paulauskas

Žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

Gimė 1954 m. rugpjūčio 6 d. Kretingoje.

1958–1962 m. gyveno Intoje.

1962–1964 m. mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje.

1964–1972 m. Kauno 5-ojoje vidurinėje mokykloje.

1972–1974 m. studijavo Kauno politechnikos institute.

1972–1988 m. buvo įvairių muzikinių kolektyvų vadovas.

1988–1990 m. Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete.

1989–1991 m. laikraščio „Kauno aidas“ redaktorius.

1990–1996 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

1993–1996 m. Lietuvos televizijos visuomeninių programų direktorius.

„Nebuvau spaliuku, pionieriumi, komjaunuoliu, komunistu, bet buvau Kauno Sąjūdžio Tarybos nariu, Sąjūdžio Seimo nariu, Sąjūdžio Seimo politinės komisijos nariu. Esu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. LR Aukščiausiojoje Taryboje pristačiau ir apgyniau nutarimą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“, kurio pagrindu atsirado dabartinė Lietuvos Konstitucija. Buvau vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjų. Rengiau ir vedžiau pirmąsias Sąjūdžio laidas iš Kauno (1989–1990), LRT laidas „Kas geresnio, premjere?“, „Geltona. Žalia. Raudona“, Kauno TV „Kas geresnio, kauniečiai?“. Buvau pirmųjų Sąjūdžio renginių Kaune: Juodojo Kaspino dienos (1988 08 23), Tautinės vėliavos iškėlimo, iškilmių Vasario 16-ajai paminėti (1989–1990), scenarijaus autorius ir režisierius.“

Kelių dešimčių dainų („Pabudome ir kelkimės“ ir kt.) muzikos autorius.

„Kas mes – tarnai ar šeimininkai savo valstybėje?“ Išmokime pasirinkti, o ne paklusti. Lietuva – prioritetas, Europos Sąjunga – antrajame plane.

1988 m. lapkritį Sąjūdžio seime signataras Rolandas Paulauskas nebalsavo už Konstitucijos projektą, kuriuo numatytas Lietuvos suverenitetas TSRS sudėtyje.

1990 m. balandį Aukščiausiojoje Taryboje Rolando Paulausko ir jo bendraminčių dėka buvo užblokuota pateikta įstatymo pataisa, leidžianti parduoti žemę užsieniečiams. Tada gimė pardavimo šalininkų argumentas „žemės juk niekas neišveš“.

1992 m. pradžioje Rolandas Paulauskas Aukščiausiajai Tarybai pristatė ir apgynė nutarimo projektą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“. Šio nutarimo pagrindu buvo suburta Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupė, kurioje dalyvavo ir Rolandas Paulauskas. Šia Konstitucija vadovaujamės ir šiandien. Joje signatarui pavyko įtvirtinti garsųjį 47-ąjį straipsnį, apsaugantį Lietuvos žemę nuo pardavimo užsieniečiams.

1993 m. sukūrė televizijos filmus laidų ciklui „Kelionė į Ramuvą“.

1996 m. siekiant apsaugoti 47-ą straipsnį Konstitucijoje (į šį straipsnį nuolat kėsintasi), Rolandas Paulauskas su bendraminčiais inicijavo referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Surinko 280 tūkst. parašų. Pritrūko vos 20 tūkst., kad Lietuvos žemė būtų apginta. Šių metų Žemės referendumas – ano referendumo loginė tąsa. Lietuvos žemę ir kitus suverenios Lietuvos atributus (valiutą, kalbą) Rolandas Paulauskas gynė visose savo radijo ir televizijos laidose.

1997–2000 m. UAB „Geltona“ reklamos projektų vadovas.

2000–2014 m. įvairių įmonių valdybos narys.

2009–2014 m. politinių diskusijų „Naktigonė“ rengėjas ir vedėjas.