Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.). Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Jei darome kažką pikta Dievo vardu, nieko gera iš to neišeis. Dėl ko taip piktai ginčijamasi ir krikščioniškosios bažnyčios ne dešimtimis, o šimtais skaičiuoja savo sektas ir kariauja su islamu: Jėzus buvo gyvas Dievas, t. y. Mesijas, ar tik pranašas? Galima pagalvoti, kad Jėzaus mokymas nukentėtų, jeigu „stebuklingai“ išaiškėtų, kad Juozapas, būdamas teisėtu Marijos vyru, „netyčia“ dalyvavo savo sūnaus pradėjime. Krikščioniškoji bažnyčia tvirtina, kad „pagonys – svetimas priešas“. Savus priešus nebespėja skaičiuoti. O kantrieji pagonys, mušami per vieną skruostą, atsukdavo ir kitą. Gal todėl ir Jėzus, būdamas Dievo sūnumi, buvo pasiųstas ten, kur jo labiausiai reikėjo, nes jaukiose baltiškose sengirėse jam nebūtų kas veikti – ten gyveno vien jo pasekėjai savo dvasia ir gyvenimo būdu? (Tarkim, aš – Dievas. Jokiu būdu negalima už tokią poleminę tariamybę mane sudeginti ant laužo už ereziją, nes adverniškai skaitant žodį Dievas gausime Čia Veidas (Dievo). Tas tik patvirtina Senojo Testamento teiginį, kad Dievas sutvėrė mus pagal savo pavyzdį. Taigi jei mane vis tik sudegintų ar nors pasmerktų, yra tikimybė, kad naikinamas pats Dievas mano pavidalu. O jeigu nepadarytų nei viena, nei kita, tai pradėtų iš paskos būriais sekioti, ieškodami mano dieviškumo įrodymų – stebuklų. Tačiau aš pats žinau, kad aš – ne Dievas ir nemoku vaikščioti vandeniu arba mirusių atgaivinti (veikiau, ne didysis Dievas, nes mažus stebuklus daryti ir aš galiu: štai aš vienas rašau, o daugybė žmonių skaito. O padaręs pirmą mažą stebuklą, iškart gimsta antras – kalbininkai supyksta). Bet nuo manęs neatstotų ir kadangi nedaryčiau to, ką Jėzus darė (t. y. akivaizdžius stebuklus rodė), galų gale pradėtų ginčytis: vaikštau aš ten, kur karaliai pėsti vaikšto, ar ne (toalette – tikrai prancūziškas terminas, todėl jo nevartosiu)? Tuo tikslu, bet jau po mano mirties, susikurtų galybė sektų. O man gyvam esant, laukia vienas galas: laužas tuo atveju, jeigu pagautų vaikštant ten, kur minėjau, arba vis tiek prie kryžiaus prikaltų, nors ir stebuklus būčiau rodęs. Taigi Dievu žemėje būti tikrai neapsimoka. Bet įdomiausia tai, kad ginčai vyktų dėl savaime suprantamų, todėl ir neminimų dalykų. O jeigu ginčininkams noras ginčytis nepraeitų, tai išvada viena: ginčo tęsėjams rūpėtų ne mano žodžiai ar rodomi stebuklai, o ginčo objektas, kuris man visiškai neįdomus. Taigi mano atveju tas objektas būtų tai, ką aš palikau ten, kur karaliai pėsti vaikšto!) Lietuvių ir rusų kalbos artimos sanskritui. Tai yra jų bendras bruožas. Lietuviškoje visuomeninėje enciklopedijoje rašoma: Sanskritas priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimos Indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. erą. Visuomeninėje enciklopedijoje rusų kalba pabrėžiama slavų kalbų panašumai su sanskritu ir visiškai nutylima lietuvių kalba. Vokiečiai pabrėžia savo kalbos panašumus su sanskritu, tačiau mini ir lietuvių, o ypač lietuvių žemaičių tarmės panašumą su sanskritu ir netgi mokoma, kaip reikia sanskritu rašyti. Vokiškoje visuomeninėje enciklopedijoje yra ir visas sakinys, įrodantis lietuvių kalbos giminingumą su sanskritu: Lietuvių kalba: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos. Sanskrito kalba: Devas adat datas, Devas dasyati dhanas. … Taigi ar galima tvirtinti, kad viena ar kita kalba artimesnė ar tolimesnė sanskritui, jei kalbos viena kitą kuo puikiausiai papildo. Pats žodis „sanskritas“ rusams (kitų tautybių žmonėms tikriausiai taip pat) tiesiogiai nieko nereiškia. Kalbantiems sanskritu indams žodis sanskritas reiškia: dirbtinis, apdorotas, sutvarkytas, puikus. Lietuviams šis žodis tiesiogiai reiškia kažką švento (šventas-SANctus – lot.), kas iš dangaus nuKRITO.

Views All Time
Views All Time
1
Views Today
Views Today
1
Kazimieras Juraitis

Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn