Albinas Kurtinaitis: „Senasis lietuvių tikėjimas. Dievai ir dievaičiai“

Featured Video Play Icon

Mūsų didžiausias turtas ir palikimas – kalba. Mūsų kalba – pasaulio kalbų senelė, kuri nesusikalba su savo vaikais dėl per didelio amžiaus skirtumo. Kiekvieno vieneto dalis – vienetas. Duonos kepalas – vienetas, riekelė – vienetas, duonos trupinėlis – taip pat vienetas. Ką darau – Dievui darau, ką kalbu – Dievui kalbu. Lygiai taip pat ką man kas kalba ar daro – tai Dievas kalba ir daro. Senąją mūsų teologiją atspindi pasaka „Eglė žalčių karalienė”. Joje pasakojama apie penkiapakopį Dievo pažinimą. Tarp Dievo ir dievaičių sąvokų – didžiulis skirtumas, kaip tarp karaliaus ir karalaičių. Senobinio tikėjimo pagrindas – Dievo Trejybė. Tūkstančius metų iki krikščionybės mes išpažindavome Dievo Trejybę. Prisikėlimas – taipogi mūsų senobinio tikėjimo dalis. Prisikėlusieji būdavo laidojami atskirai. Prisikelti gali tik gyvas būdamas. Ir tik prisikėlęs galėdavo bendrauti su Dievu. Iš žydų tokiais buvo tik Mozė ir Kristus. Bet kokia „paslaptis”, minima įvairiose religijose – tai nežinojimas.

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

66 − 65 =