2001m. liepos 19 – rugpjūčio 8d. Žygio dienoraštis

Liepos 19, ketvirtadienis.

Marius.

Praėjo trys ilgi metai ir pagaliau šių eilučių autorius vėl išsiruošė į atostogas. Ir vėl ant kūno bus daug mėlynių, ir vėl teks pirkti naujus akinius, ir iš naujo mokintis gerų manierų. O dabar aš ir mano svoločius Monmorensis (nieko apie jį negirdėjusiems siūlau paskaityti “Trise valtimi neskaitant šuns” – remontininko pastaba), kuris įlindo į kuprinę, kaip visada nieko neklausęs išvažiuojant. Taigi keturi įvairaus plauko bachūrėliai išsiruošė į kelionę, kurią lietuviškai butų galima apibūdinti kaip “vamzdiec”, bet pastiprintam variante. Neprotingi žmonės baltarusiai šį kartą buvo palikti šone ir negavo savo dalies iš tranzitinės vizos. Teisingai – pinigus uždirba tik protingi žmonės ir beždžionės cirke. Žodžiu aplankėme brolius latvius ir pasiekėme Maskvą.

Liepos 20, penktadienis.

Marius.

Prašome nepykti, kad toliau tęsia tas pats žmogus. Dabar esame traukinyje Maskva – Novokuzneckas. Draugas Kostas išsitraukė skarelę pakvėpintą moteriškais kvepalais ir mes iš eilės apsiuostėm. Po to žaidėme kauliukais, vėliau kortom – katamaranas prieš katamaraną. Čia atsargumu dėlei neminėsime kuris, bet vienas katamaranas kitam pralošė iš eilės šešis kartus. Tiesa kitą dieną panašiai padarė kitas katamaranas ir tai pasidarė neįdomu. Ir apskritai viskas atsibodo. Todėl nusprendėme, kam mums moteriškas kvapas nepakeis moteriško balso. O dainuojame mes dažnai. Todėl vienam bachūrėliui – protingiausiam iš mūsų teko visai dienai kauliukais pralošti dar ir savo vyrišką balsą. Labai gražiu falcetu, pretenduojančiu į koloratūrinį sopraną jis mums dainuodavo “kusačių”. Jis labai protingas žmogus – pralošė kol mes dar ne visai sulaukėjome.

Liepos 23 pirmadienis.

Kostas. Rašyta liepos 24 antradienį.

Abaza, geležinkelio stotis. Liepė parašyti apie vakar dieną. Rašau. Diena aktyviai praleista Novokuznecke (foto). Buvo vykdoma ir kultūrinė programa. Taigi pirmas mirtinai mus dominęs dalykas – registracija. Išvažiavimui per sieną turėjome pasiruošę savo “oficialiąją” versija: protingiausias iš mūsų surinko po 10$ registracijai. Užsiregistravo. Save vieną. Po to šiandien antras pagal protingumą susirinko likusius tris neregistruotus pasus ir nusinešė registruoti. Grįžo be registracijos ir be pasų. Atsinešė kažkokią “špargalkę”: pagal ją kada nors atiduos pasus. Na kaip sako viltis … motina. Dar sako, kad motinos savo vaikus myli… Tai mes su laiku pamatysim. Na, bet apie vakar dieną. Dar traukiny iš Maskvos Novokuzneckas buvo Eldoradas. Jam mes net turėjome paruošę, net spec. sąrašiuką. Taigi pirma sąraše – registracija. Ten ir nuvarėme. Kur mums pasirodžius strazdanotas zuikutis pareiškė, kad dirba nuo 14h. (Nepadėjo net Doncės šypsena ir įkalbinėjimai). Ką gi išėjome vykdyti sąrašiuko punktų ir… juostos skaidrėms. Juostos skaidrės neradom. Dar neradom bulvių košės. Daugiau Eldorade radom viską. Radom Piterio vaškinių figūrų muziejaus eksponatų. Kuriuos, siekdami apsišviesti, pažiūrėjome sumokėdami (po ilgų įtikinėjimų) studentiško bilieto kainą – po 20 rublių. Radau netgi internetą (20 Rb./h). Bet beieškant registracijos juo pasinaudoti taip ir nespėjau. Dar radome kavinę. Jos meniu: koldūnai buljone, koldūnai su margarinu, koldūnai su ketčupu (te nepyksta mano “speeling'as” su pomidorų padažu), blyneliai su mėsa. Protingiausieji du iš mūsų užsisakė koldūnų su buljonu. Valdas neužsisakė nieko (nes dar turėjo užtektinai alaus – o kai jis turi alaus, jam valgyti nereikia) spėju jis pasielgė protingiausiai. Aš užsisakiau koldūnų su margarinu (jie buvo brangiausi, o dažniausiai (bet deja ne visada) tai reiškia geriausia produktą iš panašių (tai ypač pažymėtina, kai visi produktai yra vieno gamintojo), taigi aš tikėjausi išskirtinės kokybės produkto). Taigi ką mes gavom. Koldūnai su buljonu n skaičius (bet tikrai baigtinis) koldūnų užpiltų skystimu, kuriame tie koldūnai virė. Aš gavau to paties!?! Pradėjau reikalauti margarino. Nupylė skystimą, užmetė ant svarstyklių, pareiškė, kad dar trūksta, tuoj išvirs, lėkštę padavė man. Puoliau įnirtingai ieškoti margarino. Turiu pripažinti mano paieškos buvo nesėkmingos. Tiesa, išvalgius ant dugno pasimatė geltona dėmė, suprask tai jis – margarinas. Po to man dar įdėjo 6 koldūnus kuriuose buvo keturi mėsos gabaliukai. Buvo dar nuotykių toje kavinėje pvz.: sumąsčiau tualete nusiplauti rankas…), bet tingiu ir toliau nerašysiu. Na, o po kavinės nieko ypatingo neįvyko. Pirkome arbūzą pas Achmedą (“…???????????, ?? ?? ??????…”; citatos pabaiga), vyno gastronome, sėdom į traukinį ir vagone pilnam zuikučių išdundėjom į Abazą.

Liepos 24, antradienis.

Valdas.

Na štai ir atvažiavome. ABAZA. Kaip visad kai kelionė vyksta per keletą laiko juostų ir plackartiniuose vagonuose tai šiek tiek išvargina. Miego norisi kapitaliai, tačiau Abaza pasitiko mus saulėtu oru ir tuoj pat prisistačiusiais vairuotojais siūlančiais greitai dasigauti iki vietos aišku už tam tikrą (200 Rb.) mokestį. Tačiau mes į juos visus pradžioj numojome ranka. Ir taip aš ir Marius lekiam registracijos. Donatas ir Kostas lieka pirkti bilietus ir saugoti šmutkes, kad nieks nieko nenutemptų. Kur eiti į pasų poskyrį ar į solsovietą? Pirmas punktas pakeliui “Milicija” todėl nosies tiesumu ten. Keista, bet budintis milicininkas draugiškai nusiteikęs, tipo a iš Lietuvos tuoj baigsis posėdis ir bus viskas sutvarkyta. Nejaugi taip lengvai gausis registracija? Deja. Atsiradusi savo kabinete ponia, net nieko nepaklausus iškart rėžė, kad jokios registracijos jūs čia net ir nesitikėkit gauti ir važiuokit tiesiai į Abakaną (apie 200 km – remontininko pastaba). Paskui aprėkė dar keletą pildančiųjų pasams ar tai vizoms gauti. Tačiau tuoj pasirodė šustras vyrukas ir pasakė, kad gali mums padėti. Susėdome į jo mašiną ir greit atsidūrėme jo firmoje “Rodnik”. Tuoj pat nusmelkė baimės ir įtarumo šešėlis, kad pradės siūlyti saunas ir kitokius patogumus. Tačiau ne, pagirdė žolelių arbata su aviečių uogiene. Pasus turėjome palikti, kad sutvarkytų registracijas ir išdavė kažkokį popiergalį, kaipo ir garantiją, kad su jais nieko neatsitiks. Grįžę į geležinkelio stotį sužinojome, kad su bilietais problemos. Didžiulė eilė (aptarnaujamas vidutiniškai vienas žmogus į valandą) ir nėra jokios garantijos, kad tuos bilietus mes šiandien gausim. Todėl pasigavę kažkokį Chasaną su vyšnine Niva ir numušę kainą 50 rb. pajudėjome link 105-ojo kilometro. Trasa pakankamai gera. Sustojame kaime Bolšoj On, kad paliktume dalį produktų. Kaimas tikri griuvėsiai su keletu alkoholio prisiragavsių žmogystų (mano asmenine, subjektyvia nuomone jiems tikrai dar buvo toli iki Koriešoko kondicijos. Nes Koriešokas neragavo, Koriešokas nuo pat ryto gėrė – remontininko pastaba). Po 2h nuo išvykimo iš Abazos pasiekėme 105 kilometrą ir kepinant saulei pajudėjome link Karakulio perėjos. Pasireiškė vakarykščio šokinėjimo ant bėgių rezultatai: Kostui pradėjo skaudėti sumuštą koją (L – remontininko pastaba). Tačiau pamažu persimetę liežuvius per petį, mes į ją užsikopėm. 2152 m (foto). Už jos prasidėjo turistinė magistralė palei Karakulio upelį. Paėję dar apie 5 km stojome nakvynei.

Liepos 25, trečiadienis.

Donatas.

Kadangi trankėmės traukiniais pakankamai ilgai, šiąnakt miegojome taip pat ganėtinai netrumpai. Kol mes darėmės valgyti, pro mus link perėjos prašuoliavo ketvertas vyrukų, kaip vėliau išsiaiškinome tomskiečių, kurie ėjo pasiimti paliktų kuprinių ir taip skubėjo, kad net nesusimalonino šnektelėti su mumis. Kaip ten bebūtų apie pietus ir mes susiruošėme ir išžygiavome link pažadėtos Onos. Ėjom gan spėriai savo 35 kg svoriui tai net Valdo kuprinės sagtelė nutrūko ten pat ir pasidarėm pietus kadangi keturiem vyrukam nelabai yra ką veikti per poilsį (negulės gi aštuonis velykinius eksponuodami) tai patraukėm toliau (einant Valdo kuprės (tarp kitko irgi Barzdėno gamyba) sagtelė neatlaikė 35 kg svorio ir sulūžo, ta proga pietavome, greitai pavalgę ir paremontavę kuprę, patraukėm toliau – remontininkas). Netrukus pamatėme kažkokį subjektą, kuris panašėjo į dviratį pastatytą stačiomis ir apvilktą kamufliažu (tai, tiesą sakant, tiksliausias mūsų šiame žygyje sutiktų vandenininkų (vaikinų) apibūdinimas, tik kamufliažas pagal aplinkybes gali būti keičiamas į maikutę, arba gerokai per platų hidro kostiumą – remontininko pastaba). Bandant pasisveikinti su subjektu pastarasis pašoko ir pasileido tekinas. Šio dienoraščio autoriams nieko kito neliko kaip tik vytis minėta subjektą. Mums betenkinant medžioklės instinktus Karakulio slėnis pradėjo platėti, ir prie milžiniškos geltonos palapinės, panašios į legendinį viešai žinomos dainos laivą, sutikome porą merginų iš Tomsko (Maša ir Liuda). Jos mums pranešė, kad iki Onos beliko 40 minučių kelio, bet pamačiusios mūsų drauges tuoj pat pasitaisė “?? ? ?????? ?????????, ????? ???? ?? ???…”. Ir išties dėl 40 minučių jos klydo, prie Onos buvome po… 26 minučių. Čia sutikome ir trečią paskutinę tomskiečių grupės dalį. Sužinoję, kad tarp jų yra patyrusių vandenininkų, nusprendėme apsistoti šalia jų, o vėliau ir kartu statytis katamaranus. Idant negaišti laiko trise išbėgome ieškoti medienos. Kaip pasirodė tai nebuvo lengva užduotis, teko pabraidyti ir po Karakulį, ir po Oną. Galų gale su kirviu įsisukome į beržyną ir pradėjome versti berželius vieną po kito. Ir nors ore nuolat sklandė nuomonės, kad mūsų kertami berželiai kiek storoki, Valdo liniuotė ir katamaraninė patirtis tvirtino, kad berželiai būtent tokie kokių reikia, kitaip tariant “karabelni”. Prikirtom tų baltų gražuolių tiek kiek reikėjo, nubraukdami ne vieną ašarėlę. Puolėm juos tįsti link stovyklavietės, va čia tai smagumėlis, tempėm po du, bet ir tai fizinis pasitenkinimas vertėsi per ausis. Turėčiau paminėti, kad kai kurių berželių storgalio diametras buvo netoli 10 cm, o ilgis virš 3 metrų. Kiekvienu reisu atitempiant rąstelius į stovyklą, mus lydėdavo šelmiški tomskiečių žingsniai. Kaži ką jie galėtų reikšti? Na bet taip ir vakaras atėjo, teko ir su tomskiečiais pasėdėti… Beliko tik eiti miegoti su Petro I mintimis galvoje: “koks nuostabus bus mūsų laivynas rytoj”.

Liepos 26, ketvirtadienis.

Marius.

Rytas. Kažkotai užpakalį skauda, tikiuosi nuo vakarykščio pasivaikščiojimo. O šiandien nusimato katamaranų statyba. Iš pradžių bachūrėliai galvojo, kad tai labai paprasta, ir su nuostaba žiūrėjo į tomskiečių grupę, kurie antra diena keturiom šliaužiojo aplink savo nublukusį raudonai – mėlyną gražuolį. Greitai ir mes supratome, kad laivų statyba yra labai rimtas ir intelektualus darbas. Pasirodo, kad pagaliai kuriuos vakar tempėme kelis kilometrus yra vos ne dvigubai ilgesni. Kai kuriuos nutrumpinome, jie staiga tapo ne tik per trumpi, bet gerokai per stori ir apskritai, tokie kreivi lyg būtų specialiai sulankstyti. Neliko nieko kito kaip tik pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. (Prieš tai dar truputėlį palošus kortomis). Kiekviename vyre, jei jis kilęs iš tų kraštų, kur dar buteliai atidarinėjami ne automatiniais atidarytuvais, išlikęs statybininko instinktas. Todėl miškininkas, fizikos fundamentalistas, žolių sėklų pardavėjas ir mašinų konstruktorius su agronomo diplomu puolė drožti, skaptuoti, pjauti ir matuoti. Aišku greitai buvo sulaužytas vienintelis kirvis, stipriai įsipjauta į ranką ir praradus vieno kampo statmenumą pulta į depresiją. Greitai pritrūko virvelių, pagaliukų ir kitų statybinių medžiagų. Bet vakarop pradėjo ryškėti katamaranų kontūrai. Stangriai buvo įtemptos spalvotos virvelės, tvirtinanačios gondolas prie kreivų rėmų. Labai pavargę apžiūrėjome tai ką padarėme – visai nieko gavosi. Grakštu! Po to tvarkos dėlei dar buvo iškeiktas gondolų gamintojas. Rėmus suveržėme priešistoriniais metodais: užkišę pagaliukus per surištą vietą ir juos užsukę. Rėmai taip susiveržė, kad ėmė net braškėti. Tiesą, pasakius po tokios komandinio darbo dienos, nelabai vienas į kitą galėjome žiūrėti. Čia visokiems “Team training” būtų ko pasimokyti. Vakarienė, nesvarbu paskutinė ar ne, sutaiko net didžiausius priešus.

Liepos 27, penktadienis.

Kostas.

Kaip “kažkuris” iš mūsų pastebėjo Daivutės gimtadienis. Aštunta diena kai palikome savo karščio bekamuojamą gimtinę. Gal būt tai prisiminę merkėme užpakalius į Oną. Vieni mažiau kiti trupučiuką daugiau. Na bet pabandysiu apie viską trumpai ir iš eilės. Išaušo blogas rytas. Gal jis aušo ir neblogas, bet ponas V. (p.V.) tingėdamas lįsti lauk parūkyti, truputį racionalizavo šį procesą, pasitenkindamas iš palapinės iškišti tik galvą. Ko pasekmėj kai kurie iš mūsų pasijutome išrūkyti. Pradžioj bandžiau tarti aš savo žodį, bet jis pasirodė nepakankamai svarus, teko nusiraminti, susitaikyti ir bandyti užmigti. Truputį vėliau tai nepatiko protingiausiam iš mūsų jis tarė truputį svaresnį žodį… Na o po to pusryčiai, daiktų krovimasis ir laukimas kol p.V. padarys tą patį. Bijau sumeluoti, bet mano manymu tai truko valandą. Tarkime tai jau praeityje. Auto režimu daroma bendra nuotrauka (foto) ir pirmyn. Plaukimas. Kažkodėl man jis priminė Vilnelę. Tylu ramu. Didesnių slenksčių ir kitų piktesnių objektų nepastebėta. Pietūs – žvalgyba. “Makismas” J. Per pietus nuspręsta prijungti vakarienę – nakvynę – pusryčius. Pietums buvo ištraukta karūna su nesmulkintais riešutais… Po pietų kai kas sušlapo “trupučiuką” daugiau nei iki pusės – plaukė “Maksimą” tik su liemenėm (foto). Po to dar kartą, dar kartą ir dar kartą. Man dėl prieš dieną atliktos operacijos to daryti neleido, p.V. tik kraipė galvą, burbėjo (gal dėl to kad susimušė koją)? Vakarienei kisielius su džiūvėsiais, košė su grybais, bei norėjusiems dozė C2H5(OH). Tai tiek.

Liepos 28, šeštadienis.

Valdas.

Iš vakaro nusprendėme keltis kai pradės šurmuliuoti tomskiečiai, tačiau gal dėl to, kad ūžė Maksimas mes jų nenugirdome ir iš palapinės išlindome ganėtinai vėlai, kai jie jau išplaukinėjo. Tad pavalgę ir atlikę tą nemalonią daiktų susidėjimo procedūrą, pajudėjome ir mes. Kadangi dar vakar visi suspėjo bent po kartą praplaukti Maksimą (kas su Kuliku (dviviečiu sportiniu tomskiečiu katamaranu), o kas tik su šalmu ir liemene) tad plaukėm vienu rimčiausių slenksčių be saugų. Vienu žodžiu trūksta vandens. Iš Maksimo liko tik didelė krūva akmenų. Toliau sekė daug rėvų kurios pradžioj irgi, dėl mažo vandens buvo gan seklios. Tačiau pamažu vandens daugėjo ir prasidėjo tikri malonumai. Rėva po rėvos, slenkstukas po slenkstuko. Faktiškai visi rinktiniai slenksčiai (pvz.: Nr.15 (5 s.k.)) buvo pralėkti “na ura”, gan linksma. Tai bačkutė, tai akmenukas skersai kelio, tai subanguoja… Pralėkėme ir “Kosyje varota” (5 s.k.), nors ir buvome suplanavę prieš jį stoti ir gal net nakvoti. Plaukdami pro jį matėm maskvėnus kurie riktelėjo, kad tai “Kosyje varota”. Tačiau mūsų pionierių katas (Doncė & Marelis), nosies tiesumu nėrė į slenkstį. Mes atsargiai priartėjome, palaukėm kol kolegos sėkmingai prašoko slenkstį. Tada Marius pradėjo rodyti į dešinę, supratom reikia plaukti iš dešinės, o ne kaip jie iš kairės. Pasileidom dešiniau. Na o ten akmenys, akmenys, o po jų dar akmenys. Taigi sėdome ant akmenų. Norėjosi keiktis. Teko iki pusės vandeny (bent jau aš) (na, o aš, neslėpsiu, braidžiau įsibridęs iki pažastų, o kai kurios bangos pildavo ir aukščiau – remontininko pastaba) ištempti katą į pagrindinę srovę, ir nudardėti žemyn. Geras slenkstukas. Pasirodė, kad mums siūlė stoti ir išsižvalgyti slenkstį dešiniu krantu (na mes tai padarėme geriau – braidydami centre – remontininko pastaba). Po “Kosyje varota”, o džiaugsme vėl Tomskas – pietauja. Na kaip nesustot ir irgi nepapietaut, tad kairėn ir stojam. Netrukus eilinį kartą šiurpiname tomskiečius savo “Oi kusačiau…”. Ir pirmyn lašiniai, dešra, sūris, džiūvėsiai. Taip beužkandžiaujant tolumoj dangus temo, niaukėsi, kol visų džiaugsmui neprasidėjo liūtis, net su ledukais. Teko bėgti šalmo. Ką tik išmėtyti (džiovinimui) drabužiai vėl atsidūrė ant mūsų. Ir taip pingvinų poza kas po kilimėliu, kas po maumedėliu pralaukėme visą liūtį. Toliau sekė dar įdomesni, sraunesni, ilgesni, su didesnėmis “bačkomis”, didesniais prispaudimais slenksčiai bei rėvos. Plaukimas vyko kol Tomskas praplauks, arba prieky jų, arba viduryje tarp jų, arba vėl iš paskos. Na štai “Bobslėjus” dar vienas iš rimtesnių slenksčių. Po trumpos žvalgybos dešiniu krantu, Doncė su Mareliu nusprendė nakvoti kairiajame krante, iškart už staigaus kairiojo posūkio su didžiuliu akmeniu palei pat krantą, prieš pat pagrindinį krioklį (aukštis 1-1,5m – remontininko pastaba). Plaukiame į kitą krantą. Na čia ir prasidėjo. Pradėję plaukti pagrindine srove, apeina akmenį ir staigiai suka į kairę bandydami prisišvartuoti. Marius šoka iš katamarano, bando stvertis akmenų, pargriūna, nes koja lieka įsipainiojusi į saugos kilpą, ant katamarano. Toliau Marius velkamas ant nugaros upe iš paskos katamarano. Tuo metu katamaranas grėsmingai artėja link pagrindinio krioklio. Kas bus? Donatas galų gale supratęs, kad Marius ne saugiai sėdi krante, o plūduriuoja kažkur po katu (galų gale pastebėjo jo styrančią pėdą) šoką į vandenį ir itempia katamaraną į krantą. Jie jau stovyklavietėj. Na mes kitam krante po atviru dangum nors ir su dviem puodais nenakvosim. Reikia ir mums atlikti panašų manevrą. Katamarano II plaukimas pradžioje panašus į katamarano I, pagrindine srove, aplink akmenį, ir irkluojam į krantą. Mus jau turi pagauti, Kostas meta virvę, Marelis gaudo ir… griūna į vandenį, bet pagauna (ačiū tau už tai bachūrėli) (įdomumo dėlei, galima priminti, kad virve, kurią jie man metė, vietoj to, kad irkluotų, buvo per trumpa ir gaudytojas savo povandeninį maršrutą pakartojo. Tik dabar ne po katamaranu, bet paskui – gaudytojo pastaba). Na štai ir viskas rytoj laukia dar vienas malonumas “Bobslėjus”.

Liepos 29, sekmadienis.

Donatas.

Naktį lijo, tai teikė vilties kad, vandens lygis, nors truputį pakils, kaip beje ir įvyko. Dėl lietaus, o gal dėl to, kad mes niekur neskubam ar šiaip tingim, budintysis, kuriuo buvau aš, atsikėlė 10h. Kaip pasirodė niekas iš mūsų kolegų tomskiečių ir maskviečių dar nepradėjo plaukti. Matyt “Bobslėjus” laukė pačių šustriausių, kuriais užsirekomendavome vakar mes. Jam teko palaukti gal iki kokios pusės pirmos, kol jaunikaičiai Didvyrių žemės pabalnoję dvinugarius žvėris, leidosi kelionėn. Šįkart visur tvarkingai darėmės saugas. Ėmėm su Marium pirmąją pakopą su garsiais riksmais kaip ir priklauso lietuvių ulonams. Katą kaskadoje susuko, bet spėjom išsitiesinti ir sėkmingai nuplaukti iki sustojimo vietos. “Bobslėjus” vis dar laukė savųjų didvyrių. Ir štai – jie pasirodė. Tai Valdas su Kostu leidosi pirmosios pakopos link. Kaskadą praėjo labai panašiai kaip ir pirmasis dvejetas t.y. mes, bet po to prasidėjo tikrasis smagumas, kai katą prispaudė prie akmens ir Kostas atsidūrė metru aukščiau nei Valdas. “Bobslėjus” šelmiškai nusišypsojo ir kolegų katas apsivertė. Tai įvyko taip žaibiškai, kad net patys dalyviai nei stebėtojai nesusekė pačio virtimo akto. Kaip ten bebūtų, o kolegos su didelėm didelėm akim atsidūrė vandeny ir juos reikėjo gelbėti. Šiuo atsakingu momentu nesudrebėjo budraus Mariaus Jaručio ranka ir jo sviesta sauga pasiekė tikslą. Kolegos su visu katamaranu buvo priplukdyti prie kranto akmenų ir su mano ir Mariaus pagalba išlipo į krantą. Beje katamaranas taip pat buvo ištrauktas ir atverstas. Taip! “Bobslėjus” sulaukė savo didvyrių. Po šių įdomių įvykių, antra ir trečia pakopos buvo apžiūrėtos žymiai akyliau ir sėkmingai įveiktos. Turiu paminėti, kad žmonės retai būna tokie savim pasitikintys ir laimingi, kaip Valdas su Kostu praplaukę antrąją pakopą ir supratę, kad neapsivertė. Vėliau lietuviai pilni įspūdžių dalijosi su vandens broliais ir seserimis iš Rusijos ir netgi pasaugojo kolegas. Deja, nei vienas iš šešių rusų katamaranų neapsivertė ir “šustriausiųjų” titulas liko mums. Tomskiečių stovykloje pavalgėme iškilmingus pietus su riešutais ir siurprizu. Pajudėjome į priekį ir po pusantros valandos, ant gražaus kedrais ir bruknėmis apaugusio kranto sustojome nakvynei. Nuostabus kampelis netruko pavirsti didžiule įvairiausių rūbų džiovykla. Šių eilučių autorius išdūmė pabendrauti su gamta ir paieškoti jos gėrybių, likę vyrukai susikūrė laužą. Žodžiu prasidėjo idiliškas laukinio ir pasakiškai gražaus Sibiro vakaras.

Liepos 30, pirmadienis.

Marius.

Mums labai gerai sekasi ilgai miegoti.Prieš mus kelių dienų ramaus vandens kelias. Saulė, smaragdinis vanduo, uolos išlindusios iš pat upės, šimtamečiai kedrai, ereliai sukantys ratus virš galvų. Kažkur toli toli į priekį nuplaukė maskvėnai, tomskiečiai su mūsų mylimomis mašomis ir lenomis. Panašu, kad mes jų daugiau nebepamatysim. Bet žinant, kad iš paskos plaukia dar 30 žmonių, nesidaro nuobodu. Bet vis tiek tomskiečiai labai malonūs, nuoširdūs ir atviri žmonės. Kaip sakome dar nesugadinti. Sunku spręsti, kiek sugadinti esame mes, bet juos susitikti būtų tikrai smagu. Todėl spustelim irklus ir pirmyn.

Liepos 31, antradienis.

Kostas.

Nuobodi diena. Nieko įdomaus neįvyko. Iš ryto budėjo Marelis. Klasiški pietūs su sriuba ir t.t. (duona neribota (teko du kartus prašyti papildymo, o po to vogti bei kaulyti iš Marelio). Šiaip plaukimas buvo tiltų skaičiavimas, nes už ketvirtojo, prieš penktąjį turėjo būti parduotuvė. Kariešokas kliedėjo alaus, aš šokolado. Priplaukėme penktą tiltą aštuntą vakaro… Pasirodo pačiu laiku nes tik dabar atidaro parduotuvę “On i Ona”. Alaus parduotuvėj nebuvo, šokolado irgi. Ir iš viso nieko joje nebuvo. Na nebent “Stolichnaya”. Ko p.V. ir nusipirko. Pasekmės: kitą rytą – dieną (apie 12h) maskviečiai gyrė: “?????? ?????”. Na, bet apie tai jau ne man rašyti.

Rugpjūčio 1, trečiadienis.

Valdas.

Kadangi vakare nusipirkom “Stolichnaya” bonke, tai vakaro eiga buvo daugmaž nuspėjama. Negi tą bonkę vežiosies. Dar tiesa vakare Kubaikoje vėl sutikom maskviečius, o paskui dar sutikom žingsniuojančius į stovyklavietę. Gal Mareliui su Donce jų pagailo, nes priplaukę arčiau pamatėme, visi trys maskviečiai jau sulipo ant kato. Kuom ne nemokamas taksi? Atplukdė tiesiai į stovyklavietę. Mes irgi ten įsikūrėme. Po vakarienės Kostas dingo palapinėje – nuėjo miegoti. Na, o ką čia daugiau veiksi? Darom butelį. Tada ir prasidėjo, pasibaigus degtinei, ėmėmės spirito (labai gerai maišosi su persikų sultimis), paskui diskusijos, dainos. Tipo “?????? ?????, ?????? ?????? ?? ????…” ir t.t.. Aš vis dėlto pavargau anksčiau. O M ir D anot jų net aušrą pasitiko, ir su maskviečiu spėjo pabendrauti. Rytas, oi, oi… Pirmas aišku išlindo Kostas. Žvaliausias (o kodėl gi ne? – remontininko pastaba). Aš gal dar būčiau knarkęs, tačiau gamta pašaukė. Galva traška, žodžiu energijos 0. Ir aišku man budėti. Ilgai aš makaronus viriau. Tiesa naktį kažkas sugebėjo ir ant puodo užlipti, sulankstė velniai rautų. Vėliau atsikėlė ir kiti. Marelis pareiškė, kad jam galvos neskauda, tačiau aiškiai matėsi, kad iš buvusios energijos ne kas liko. Donatas atrodė dar prasčiau. Kostui šią dieną pasisekė, vos ne pusę puodo makarų surijo, nes kitiems kažkaip tai sunkiai lindo. Papusryčiavę tuo pačiu papietavę, šiaip ne taip išsikrapštėm (apie 15h. – remontininko pastaba). Ir pajudėjome link galingiausių slenksčių. Pradžioj upė teka ramiai, bet po Malyj Anzas kaimo rėvos galingėja, bangos aukštėja (turiu pripažinti, kad kai prasidėjo linksmosios rėvos tikėjau, kad mano kolegos po vakar vakaro tikrai susirgs jūros liga, bet ne visi trys atsilaikė! – remontininko pastaba). Taip netrukus priplaukiame “??????????? ???”. Stojam, žvalgom. Jo slenkstukai tikrai galingi. Liekam nakvynei.

Rugpjūčio 2, ketvirtadienis.

Donatas.

Išaušo rytas. Laikas keltis, bet mes miegam toliau. Išaušo vėlesnis rytas. Supratom, kad dabar jau tikrai laikas keltis. Atsikėlėm. Mūsų laukė keletas rimtų slenkstukų, todėl moralinis ir visoks kitoks pasiruošimas užėmė nemažai laiko. Pagaliau pirmasis sužvėrėjęs dvejetas, į kurį savo nuostabai įėjau aš su Mareliu, išplaukė didžiųjų bangų link. Nusprendėm viską imti per centrą, gal tik truputį išvengti paskutinės didelės duobės. Įsibėgėjom labai šauniai, bet kai priplaukėme didžiąsias bangas, abu irkluotojai buvo pradėti svaidyti iš savo vietų ir katamaranas tapo nelabai valdomas. Vienoje bangų mane taip mestelėjo, kad pamataravęs rankomis ir kojomis, nenuskridau nuo kato tik todėl, kad spėjau sugriebti atsarginį, irklą, pririštą, tarp gondolų. Visas šio slenksčio plaukimas buvo toks “šaunus”, kad mes paskutinės bačkos ne tik, kad neišvengėme, bet į ją nubildėjome skersi. Kodėl mūsų neapvertė neaišku. Kaip vėliau paaiškėjo tai ir buvo baisioji Džiargos duobė. Antrasis katamaranas slenkstį ėmė truputį kairiau pagrindinio srauto, nors vėliau įlėkė ir į jį, kur juos taip pat šauniai pamėtė. Čia išryškėjo klūpančios pozicijos privalumas, būtent klupėdamas plaukė antrasis ekipažas ir jų bangos neatplėšė nuo laivo. Tiesa pamiršau paminėti, kad visa ši akrobatika buvo atlikta be pagrindinio svorio. Kuprines ir maistą prieš plaukdami nunešėme žemiau slenksčių. Na bet grįžkime prie pagrindinės temos plaukimo. Po Džiargos duobės dar pajodinėjome ant nemažų bangų ir priplaukėme “Nižny Onskyj” (taip pat 5 s.k.) slenkstuką, kuris, reikia pasakyti, atrodė tikrai įspūdingai, ypač stovinti 2-2,5m aukščio banga. Kuri žadėjo ne tik išmesti iš kato ekipažą, bet ir apversti patį katą. Žodžiu mes ilgai studijavome slenkstuką (tuo metu vanduo lėtai, bet stabiliai kilo). Galų gale buvo nuspręsta neimti slenksčio centru, o plaukti dešiniau. Taip mes ir padarėme katamaranas po katamarano. Šelmis Kostas po pagrindinės bangos, bet dar nepraplaukus likusių didelių bangų, apsuko savo katamaraną ratuku ir nuvairavo link pagrindinio srauto. Iš šono tai atrodė kaip gražus piruetas, ypač stebint Valdo veidą, kuris ryškiai nesuprato katamarano elgesio. Vos tik mes įveikėme slenkstį, atšiaušė maskvėnai, kurie be didelių žvalgybų ir visai be saugų, pralėkė slenkstį. Dvivietis katas tai darė centru ir buvo gražu pažiūrėti iš pradžių jis akimirksniui sustingsta bangos viršūnėje, paskui makteli į didžiulę duobę, kur pratupėję kelias sekundes, buvo išmesti ant sekančios bangos. Kodėl jų neapvertė, nesupratom. Bet kuriuo atveju, tokį slenkstį plaukti be saugų idiotiška. Na, o mūsų išdidumas nors ir neprotingai, bet nukentėjo, to neslėpsim. Per tą ankstesnių grupių ataskaitų makalynę man atrodė, kad dar vienas stiprus slenkstis, mūsų vis dar laukia priešaky, su kuo Valdas nenorėjo sutikti. Deja, kad ir kaip aš norėjau, to vieno kieto jau nebebuvo ir mes greitai priplaukėme didžiąją upę Abakaną. Truputį paplaukę juo radome stovyklavietę, po pušimi milžine, kur ir apsistojome nakvynei.

Rugpjūčio 3, penktadienis.

Valdas.

Nakvynę po šimtamete pušimi nuolat nutraukdavo labai ilgomis valtimis šmirinėjantys žvejai. Tiesa prie laužo užtrukome gan ilgai, aptarinėjom Barzdėno konstrukcijos katamaranų privalumus ir trūkumus. Ryte aišku miegojome velniškai ilgai, skubėti juk nėra kur. Užkirtę pusryčių šiaip ne taip susikrovėme šmutkes ir pagaliau supleškinome putplasčius, su kuriais Marelis prasitasė visą kelionės laiką (šiaip net vaškines figūras ėjome žiūrėti, kiekvienas su glėbiu putplasčio – remontininko pastaba) ir žadėjo tuos putplasčius pervežti per visas muitines ir pristatyti tiesiai Donatui į namus arba “DHL'u” išsiųsti į Švediją. O degė putplastis labai gražiai. Abakano upe iki Abazos 20 km – tai yra apie 3-4h kelio. Bet papūtė priešinis vėjelis ir kapliuoti teko vis daugiau ir daugiau. Tačiau mėlyniesiems šalmams (D ir M) tai tarsi nė motais, jie vis tolo ir tolo. Pietų sustojome ant gražios uolos. Čia mus ir vėl pasivijo maskviečiai (net buvo išsakyta mintis: maskviečiai kaip maras niekur nuo jų nepabėgsi). Po pietų tai dreifuodami, tai irkluodami priplaukėme tiltą – Abaza. Maskva į dešinį krantą, lietuviai į kairį. Nieko nelaukdami su Mareliu bėgam į Abazą, į “Rodnyk'ą”, kaipgi ten mūsų pasai, ar dar sveiki? Ir aišku alaus, alaus, alaus… kaip ir reikėjo tikėtis registracija pabrango 360 rublių. Ir be to visi jau išlakstė ir pasų šiandien nebeatgausim. Teks bogintis jų atsiimti net aštuntą ryto. Geležinkelio stoty irgi naujienos. Bilietai kuriuos buvom užsisakę, nupirkti (šiaip rugpjūčio 7 dienai – remontininko pastaba), o gauti bilietu Abakanas – Maskva, gali ir nepavykti. Reikaliukai ne kokie. Na bet ko jau ko, o alaus prisimauksiu. Toliau nakvynė. Vis dėlto dešiniąjame krante. Svečiuose pas maskviečius degtinė. Ir naktiniai pasivaikščiojimai su Terminatoriumi po Abazą ieškant šnapso. Iš ryto siaubingai skauda galvą.

Rugpjūčio 4, šeštadienis.

Marius.

Sunkus rytas. Ketvirtą grįžo girtas Koriešokas, o Kostas išvarė į Abazą užimti eilės prie bilietų kasos. Vėliau Valdas buvo išsiųstas paimti pasų iš “Rodniko”. O mes su Donce dar išsivirėm manų košės, bet supratome, kad nėra nuotaikos jos valgyti, pridėjome sviesto, razinų ir išpylėme į miškelį. Sunkus grįžimas namo. Išplovėm puodus, susikrovėm kupres ir į kojas. Stotyje dėl mūsų tranzo į Abakaną susimušė keli taksistai. Po mes spjovėme į juos ir nuėjome ieškoti kitų. Tada jie spjovė į savo kainas ir mus vis tik nuvežė. Išvažiavome iš kalnų, aplink vien stepės, krūmynai, bardakas. (Didesnė pusė pasaulio gyvena šiukšlyne, bet vis tiek sunku su tuo susitaikyti). Po to pirkom kupė bilietus iki Maskvos ir nė patys nesusivokę, kaip greitai viskas vyksta įsėdom į traukinį. Mūsų vietos, kaip visada, išmėtytos po visą vagoną. Mes su Kostu gavome vietas viename kupė su klimaksine bobute ir proto nesubjauroto veido leitenantu. Leitenantas visą laiką skaitė karines knygas, o bobutė verkė aiškindama, kad va gyveno 50 metų Abakane, o dabar išvažiuoja (tiesa kitą dieną aiškino, kad gyveno 70 metų Maskvoj ir vėl verkė). Po to pasakė, kad niekur nesitrauks iš savo vietos. Ji suprato, kad mes ją norime išmesti pro langą. Mes gi norėjome tik staliuko pietums. Bobutę išgelbėjo palydovės (o gal mus, nes tuo metu bobutė grėsmingai išaiškinus, kad “??????? ??????, ?????? ???????”, beaiškindama kaip mus vadavo nuo fašistų grėsmingai artėjo prie Lietuvėlės ir mūsų vargšų josios gyventojų. – remontininko pastaba), pasiūliusios už simbolinę 100 rublių kainą (beje plackarte tai kainuoja tik 50 rb. – remontininko pastaba) visą kupė. Mūsų šefas mokslų daktaras Donatas bandė dar įrodyti, kad per langą galime išmesti ir ją, bet ji nenusileido. Persikrausčius į naująjį kupė Kostas man kortomis pralošė Koriešoką su Donce ir abidvi palydoves. O pats laimėjo zeką, grįžtantį iš kalėjimo aštuntame kupė ir tą pačią bobutę (lai lengvas jai būna dangus). Taip ir pasiekėme Maskvą.

Views All Time
Views All Time
3364
Views Today
Views Today
1
0 0