Sklando kalbos, kad Šri Lanka – rojus žemėje.

Ten nebuvusieji kaip susitarę klausia, ar tai tiesa.

Žydras dangus ir jį remiančios kokosinės palmės, saulė, baltas ir smulkus it cukrus smėlis. Drėgna šiluma kartu su drabužiais limpa prie kūno. Tiesą pasakius, čia beveik nereikia drabužių. Rojus…

Čia gali grožėtis laukinėmis orchidėjomis, vaikyti spalvingus drugelius, stebėti gerves ir flamingus, jodinėti po džiungles drambliais.

Gali pastovėti netgi ant pasaulio krašto ir alsuoti iš bedugnės lyg iš pragaro kylančius garus. Gal iš tiesų tu stovi ant rojaus krašto?

Tiesa, nežinia ar rojuje yra beždžionių, tačiau Šri Lankoje jos pastoja kelią lyg įžūlios katės. Jei tik paliksi pravirą kambario langą ar balkono duris, beždžionės kaipmat išvilks tavo mantą su visais asmens dokumentais, kredito koretelėmis ir apatiniais.

Sugrįžus namo kuo toliau tuo labiau pradedi abejoti, ar iš tiesų ten buvai? O jei abejoji, ar tai tiesa, galbūt tai ir yra rojus?

Skrydis – 14 valandų

Nežinau, kiek trunka kelionė į rojų, tačiau Šri Lanką, daugeliui geriau žinomą Ceilono vardu, esančią už 8 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ir vos už 500 kilometrų nuo pusiaujo, pasiekti pavyksta per daugiau nei pusę paros.

Pavargę nuo civilizacijos stresų, atbukę nuo išpuoselėtos ir puošnios Europos tūkstančiai žmonių dvasinio poilsio ir atgaivos, nesumeluotų, nesuvaidintų emocijų, egzotikos ir kažko nepatirta ieško tolimuose kraštuose.

Čia viskas natūralu ir tikra: gamtos grožis, skurdas, nešvara, su smilkalais sumišęs ne visada geras kvapas, elgetaujantys vaikai ir suaugusieji. Tačiau visa tai nė kiek neerzina.

Garsėja safyrais

Pasaulio žemėlapyje Šri Lanka atrodo kaip mažutis arbatos lašelis Indijos vandenyno platybėse. Vos 55 kilometrai ją skiria nuo Indostano pusiasalio, arba tiesiog Indijos. Todėl neretai sala yra pavadinama Indijos ašara.

Kaip tik keliautojai nevadino Šri Lankos: ir stebuklinga sala, ir tropikų rojumi, ir Indijos vandenyno perlu, nors perlai ten neišgaunami, tačiau čia pat kalnuose gausiai kasami brangakmeniai, kurių vertingiausias yra safyras. Todėl Šri Lanką tiktų vadinti brangakmenių sala arba Indijos vandenyno safyru.

Buvo kolonija

Šalies istorija skaičiuoja nuo V a. pr. Kr., kai į salą atsikėlė išeiviai iš Indijos. Vėliau čia buvo sukurta sinchų valstybė. Iki mūsų laikų saloje išliko senųjų miestų, tvirtovių, rūmų griuvėsių, kurie patvirtina, jog šalyje klestėjo aukšto lygio civilizacija.

Šis žemės lopinėlis nuolatos viliodavo svetimtaučius, todėl šalis ilgą laiką buvo kolonija. Ją įvairiais laiko tarpais valdė Portugalija, Olandija, Anglija.

Daug būdingų šioms tautoms bruožų atsispindi šalies kultūroje, papročiuose, architektūroje iki šių laikų.

Portugalai į budistišką ir induistišką kraštą atnešė krikščionybę ir pristatė daug katalikiškų bažnyčių, o vietinius pavadino populiariomis Portugalijoje pavardėmis.

Olandai nutiesė vandentiekį, nusausino žemumas.

Anglai iš Kinijos atvežė ir pasodino arbatos plantacijas, nutiesė geležinkelius, pastatė ligonines ir mokyklas.

Ši šalis buvo paskutinioji Šri Lankos kolonizatorė.

Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija suteikė Ceilonui nepriklausomybę. Iki 1972 metų Šri Lanka buvo žinoma kaip Ceilonas, o garsioji Ceilono arbata visame pasaulyje garsi ir šiandien.

Žaidžia kriketą

Britų kolonistų palikimas čia jaučiamas iki šiol.

Šri Lankoje, kaip ir Anglijoje, eismas gatvėse – kairės pusės. Net ir mažame miestelyje pamatysi kriketo aikštes. Iki šiol šis britų žaidimas šalyje yra pats populiariausias. Prie viešbučių yra įrengti nepriekaištingi golfo laukai.

Šrilankiečiai, kaip ir anglai, nesibodi gerti juodą arbatą su pienu. Jie įsitikinę, kad juodoji arbata yra kur kas geresnė už mūsų taip pamėgtą žaliąją.

Viešbučiuose Šri Lankoje šalia tradicinio vietinio maisto būtinai patiekiami angliški pusryčiai: skrebučiai, kiaušinienė su šonine ir pupelės.

Nors oficiali kalba šioje šalyje yra sinchų, anglų kalba vartojama vyriausybinėse įstaigose ir ja kalba apie 10 proc. šalies gyventojų. Tiesa, yra nemažai ir kalbančiųjų rusiškai. Iš kolonijinės socialistine tapusiai šaliai kadaise ranką ištiesė Sovietų Sąjunga. Daugelis šrilankiečių studijavo Maskvos Lomonosovo universitete.

Kasdien – kita šalis

Šri Lanka savo dydžiu prilygsta Lietuvai, o jos vėliavos spalvos tokios pat kaip ir mūsų. Tačiau tai, ko gero, vieninteliai mus siejantys bendrumai.

Šioje mažytėje saloje gyvena per 19 milijonų gyventojų. Ji yra vienas iš tankiausiai pasaulyje apgyvendintų regionų.

Šis nedidelis žemės lopinėlis permainingu savo grožiu ir tradicijomis prilygsta visam kontinentui. Čia keliaujant apima keistas jausmas, lyg kasdien lankytumeisi vis kitoje šalyje.

Mažučiame, vandenyno skalaujamame žemės lopinėlyje telpa viskas – ir per tūkstantį kilometrų besitęsiantis paplūdimys, vos už šimto kilometrų – džiunglės, kuriose vaikštinėja daugiau nei du tūkstančiai laukinių dramblių, leopardų. Išsivadavus iš džiunglių, į kalnus kylantys serpantinai atveda į nuostabaus grožio peizažą ir sodriai žalias arbatmedžių plantacijas.

Globoja UNESCO

Ištrūkęs iš 26 iki 30 laipsnių tvoskiančio karščio ir atsigavęs kalnų vėsoje, vėl leidiesi žemyn, kur gali išvysti visame pasaulyje garsius senovės civilizacijų kultūros paminklus – uoloje iškaltą budistų vienuolyną Dambuloje, kur šventyklose daugiau nei 100 Budos, jo mokinių ir induistų dievų statulų. Čia kvapą užgniauš kopimas į įspūdingą Liūto uolą Sigirijoje, kur 200 metrų aukštyje ant uolos viršūnės stūkso tvirtovės liekanos. Čia būtina apsilankyti Budos danties šventykloje Kandyje, senojoje Šri Lankos sostinėje, kurios griuvėsiai pakeri savo grožiu. Daugelis istorijos paminklų yra UNESCO globojami objektai.

Views All Time
Views All Time
2116
Views Today
Views Today
1
0 0