Skandinavai vis dar prisibijo lietuvių
Lietuvos įvaizdžio kūrimu besirūpinančios valdžios institucijos ir viešųjų ryšių specialistai kursto nesiliaujančias diskusijas apie tai, kas ir kokie mes esame bei koks mūsų įvaizdis užsienio šalyse. Žiniasklaidą neretai pasiekia pranešimų apie lietuvių nusikalstamą veiklą užsienio valstybėse. Mūsų nebestebina tautiečių vagystės, viešosios tvarkos pažeidimai, dokumentų ir vertybinių popierių klastojimas ar pinigų prievartavimas. Pasitaiko ir sunkesnių Lietuvos piliečių nusikaltimų svetur – prekybos žmonėmis, žmogžudysčių… Lietuvių iškrėstos eibės juodina šalies vardą ir sukuria neigiamą net ir artimiausių kaimynų požiūrį į Lietuvą bei jos gyventojus.
Po Europos Sąjungos plėtros 2004 m. kartu su pigia darbo jėga į Skandinavijos šalis plūstelėjo ne tik geresnio uždarbio, bet ir neteisėtai pasipelnyti besitikinčių lietuvių. Net ir nedidelė grupelė nusikaltėlių suteršia sąžiningai dirbančių Lietuvos piliečių vardą. Neretai žiniasklaidoje pasitaikantys pranešimai apie nusikalstamą lietuvių veiklą Skandinavijos šalyse verčia šalies gyventojus saugotis ir laikytis atokiau nuo mūsų kraštiečių. Bandydami pagerinti sugadintą įvaizdį lietuviai imasi iniciatyvos – buriasi į bendruomenes, dalyvauja įvairiose gerumo akcijose, susitikimuose ar net įkuria chorus…
O kokį įvaizdį buvo susikūrusios skandinavų tautos apie mūsų protėvius? Atsigręžkime į istoriją. Nuo VIII iki XI a. visą Europą, taip pat ir Baltijos pajūryje gyvenusias baltų gentis, siaubė Skandinavijos gyventojai, dar vadinami vikingais. 854 m. švedų karalius Olafas surengė didelį žygį į kuršių žemes, sudegino keletą mūsų protėvių pilių, prisiplėšė daug grobio. Vis dėlto istorijos faktai byloja, kad mūsų protėviai savo karingumu nenusileido vikingams ir nė nemanė tyliai kentėti ir taikstytis su jų savavališkais antpuoliais. Kuršiai laivais taip pat pasiekdavo Skandinavijos krantus ir sėkmingai plėšdavo vietinius gyventojus.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Ugniaus Mikučionio, baltų įvaizdis itin gerai atskleidžiamas senovės skandinavų sagose. Nors liaudies sukurtų pasakojimų negalime laikyti šimtu procentų patikimais istorijos šaltiniais, sagose pasakojamos istorijos apie mūsų protėvius kuršius nėra vien tik meninė išmonė. Šiuose pasakojimuose kuršiai vaizduojami kaip karinga tauta, pačių skandinavų vadinama vikingų vardu. Ginkluotų antpuolių jūroje tradiciją perėmę iš skandinavų, kuršiai savo karingumu baugino ir žavėjo Skandinavijos pakrančių gyventojus. Gal todėl jų sukurtose sagose mūsų protėviai vadinami „narsiaisiais kariais iš Kuršo”. Naujausiuose lietuvių istorikų darbuose svarstomas klausimas, ar kuršių negalėjo būti ir tikrųjų vikingų būriuose. Vis dėlto nubrėžti aiškią ribą tarp istorinių faktų ir grožinės literatūros nėra lengva. Sunku įrodyti, kas tikra, o kas pramanyta… Sagų kūrėjai būdavo linkę įterpti išgalvotų dialogų ar kitų tekstą pagražinančių detalių, bet vis dėlto jie ne kurdavo istorijas, o pasakodavo apie iš tikrųjų vykusius įvykius.
Vikingų amžius jau seniai nugrimzdo į praeitį, bet mūsų įvaizdis, rodos, ne tiek daug ir pasikeitė. Nors grobiamųjų ekspedicijų jūra jau seniai neberengiame, skandinavų akyse mes vis dar plėšikai ir piktadariai, kurių savo kelyje geriau nesutikti.
