Tai buvo pati nuostabiausia, įsimintiniausia ir kartu pati sudėtingiausia mano kelionė. Viską ką skaitysite toliau yra grynai mano subjektyvi nuomonė apie šalį, kurią pažinti per 12 dienų tikrai neįmanoma. Bet mes stengėmės pamatyti kuo daugiau… Taigi nuo pradžių! Atskrendame į Delį apie 21 val., pasiimame taksi, už kurį iškart susimokame specialioje budelėje. Pro atdarus taksi langus pučia karštas vėjas – Delyje net naktį laikosi +40. Po valandos atvažiuojame į autobusų stotį ir nusiperkame bilietus į Čandigarą. Čia net stovėti eilėje sudėtinga, padarysi mažiausią tarpelį – iškart kas nors užlys. Autobusų bilietų pardavėjai tragiškai atsipalaidavę ir visiškai neskuba. Truputėli šokiruoja tokia sistema, ypač pripratus prie preciziškai efektyvios tvarkos Honkonge. Po 5 val. dardėjimo autobuse atvykstame į Čandigarą, kur mus pasitinka Suvidhas (indas, į kurio sesers vestuves atvykome). Išlipant iš autobuso pasitinka miškas ištiestų rankų siūlančių pagalbą, autorikšas ir kitą gėrį. Apsistojame pas Suvidhą jo prabangiame name, iš ryto susipažįstame su jo šeima. Mums aišku neįprasta kaip jie varinėja savo tarnus, tarnai kiek sutrikę lankstosi kai mes su jais pasisveikiname ir truputėli nustėra kai padėkojame už atnešta vandenį ar maistą.

Sekančia dieną Karanas, Suvidho pusbrolis, pavežioja mus po Čandigarą. Tai prancūzų architekto 1950 m. suprojektuotas miestas, suskirstytas į 1 kv. km dydžio kvadrato formos rajonus (kurių kiekvienas turi savo šventyklą, turgų, mokyklą ir t.t.). Pagal Indijos standartus tai labai švarus ir tvarkingas miestas. Čia gyvena turtingiausi Indijos žmonės, įsikūrę daugelio įmonių centrinės būstinės. Miestas turi savo atliekų perdirbimo fabriką, nuotėkų valymo sistemą. Draudžiami plastikiniai maišeliai, rūkymas ir t.t. Sekančią dieną mūsų laukė įvairios tradicinės induistų priešvestuvinės ceremonijos – rytinis moterų sveikinimas jaunajai su aukojimais dievams bei šokiais, o vakare – Sangeed ceremonija. Tai iškilminga šventė su daug svečių (apie 500 žmonių), viskas labai prabangu ir puošnu.

Kitos dienos ankstų rytą dardame į Amritsarą. Tai miestas netoli Pakistano pasienio, Sikhų (gan jauna religija – musulmonų ir induistų mišinys, vyrams draudžiama kirpti bet kokius kūno plaukus ir privalu nešioti turbaną) sostinė. Joje aplankome vieną nuostabiausių Indijos šventyklų – Golden Temple, kuri padengta aukso sluoksniu. Po jos patraukiame į Pakistano-Indijos pasienį. Čia kiekvieną vakarą vykstą įspūdinga sargybos pasikeitimo ceremonija su šokiais, dainomis ir labai dideliu patriotizmo demonstravimu iš abiejų pusių. Kas nenuostabu žinant pastovią politinę įtampą tarp dviejų šalių. Pažiūrėjus visą šou (kitaip to nepavadinsi), neaišku dėl kokios priežasties užpykdau vieną moteriškę, kuri pradeda burnoti, keiksnoti mus ir net muštis. Po kiek laiko susidaro apie 20 grėsmingai nusiteikusių vietinių grupelė – nešam mėsas link išėjimo ir staigiai šokam i autorikšą. Kaip vėliau išsiaiškinau, tokį įniršį sukėliau greičiausiai dėl to, kad netyčia prisiliečiau prie agresyviosios poniutės. Pagal musulmonų tradicijas, prie moterų negalima liestis, jos tai interpretuoja kaip didelį įžeidimą, tipo bandai pamatyti jos uždengtą veidą. Pridėkime pamatytą žmogaus lavoną tiesiog gatvėje, ir Eglė ta dieną neišlaikė neapsiverkusi. Atrodytu vienai dienai nuotykių jau kaip ir užtenka, bet…

Ieškodami autobuso į Manalį pereiname privačių autobusų agentūras – traukinių į kalnus nėra, o valstybiniai be oro kondicionierių ir labai ilgai važiuoja. VISOSE agentūrose gauname skirtingą informaciją – vienoje mums pasako kad tiesioginio autobuso išvis nėra ir nerasime, kitoje – kad kelionė truks 4 val., trečioje – kelionė 12 val., ketvirtoje – kad mums reikia važiuoti į dar kitą miestą ir iš ten autobusas mus nuveš į Manalį per 16 val.. Na po tokios informacijos, tiesiog grįžtame į Chandigarą ir iš ten sekančią dieną patraukiame link Himalajų kalnų. Šį kartą nusipirkti bilietus paprašome pagalbos savo vietinių draugų, bet ir tai, atėjus sėsti į autobusą, paaiškėja, kad mus vėl apgavo. Užmokėjome už autobusą su kondicionieriumi, o gavome be jo, visišką senuką trandalietą. Nebenorime gaišti daugiau laiko, nes važiuoja tik vienas autobusas per dieną, sėdam į senuką – 10 valandų kelio prie atvirų langų, dulkių, kiaurai šlapi nuo prakaito.

Atvykus į Manalį – širdis atsigauna. Kalnai, grynas ir vėsus oras. Apžiūrime senovines 11 amžiaus šventyklas, pilis. Tiesiog pailsime kelias dienas skirtinguose Himalajų slėnio kaimeliuose. Šis regionas garsėja savo narkotikų prekeiviais, pilna turistų (hipių) kurie atvyksta tik dėl to. Kanapės auga tiesiog gatvėje. Čia sutinku savo gimtadienį. Žinoma nestandartiškai, be draugų ir bičiulių, ramiai ir svajingai snieguotų kalnų papėdėje. Iš Manali sėdame į autobusą ir 17 valandų serpantinais ir po to magistrale riedame link Indijos sostinės – Delio. Čia sudalyvaujame dar keliose priešvestuvinėse ceremonijose. Na ir žinoma visa to kulminacija – indiškos vestuvės. Le Meridien viešbutis, apie 500 svečių. Įspūdingos tradicijos – nuo jaunikio triukšmingo atvykimo su karieta ir derėjimosi su jaunosios pusseserėmis iki induistiškų ceremonijų, kurios tęsiasi iki pat 5 val. ryto. Tarp kitko – jokio alkoholio ar šokių. Jaunoji atrodė tragiškai įspūdingai, vien suknelė svėrė apie 20 kg. Visų apeigų pabaigoje jau galvojome, kad vargšė nualps. Po renginio jaunavedžiai patraukė į vyro namus ir ji jau niekada nebegyvens su savo šeima, jaunoji dabar priklauso vyro giminei. Dėl to po visų apeigų stebėjome gan įdomų reginį – vos ne visa jaunosios giminė su jaunąja priešakį verkia veršiuko ašarom, o vyro šeima šypsosi ir džiaugiasi. Galima buvo atskirti kas kuriai giminei priklauso.

Sekančią dieną keturiese (dar dvi mūsų draugės iš HK atvyko tik į vestuves) išsinuomojame automobilį su vairuotoju ir apžiūrėję kelis Delio architektūrinius paminklus patraukiame į Jaipurą. Ten apžiūrime įspūdingą Amber fortą, pilną dramblių kuriais galima pakilti į pilį. Taip pat 17 am. statytą observatoriją, vėjo pilį, miesto pilį su didžiausiais pasaulyje sidabriniais indais vandeniui (juos liepė išlieti tuometinis maharadža, kad galėtų pasiimti juos pilnus vandens kelionei į Angliją, nes buvo itin religingas ir negalėjo naudoti kito vandens tik iš Gango upės). Paskutinę kelionės dieną patraukiame į Agrą, apžiūrėti turbūt garsiausio ir žinomiausio Indijos statinio – Tadžmahalo. Čia jau nėra ką pasakoti, reikia žiūrėti nuotraukas. Vėliau apsilankome Agros raudonajame forte. Tokių fortų yra daugelyje miestų, bet šis laikomas pačiu prašmatniausiu ir geriausiai išsilaikiusiu.

Po Agros grįžtame atgal į Delį. Auksinis Indijos trikampis (Golden Triangle) Delis, Jaipuras, Agra pamatyti! Visose turistų lankomose vietose mus pasitikdavo tuntai prekeivių ir vietinių gyventojų, kurie gan įžūliai į mus spoksodavo. Kiek šokiravo indų kultūra – visiškai normalu vaikinams laikytis rankomis (tiesiog draugai), glėbesčiuotis ir kitaip čiupinėtis. Vienas indas, Suvidho pusbrolis su kuriuo susidraugavau, tyčia ar netyčia atsipalaidavęs paglostė man veidą – aš pakraupęs atšokau, jis nustėro nesupratęs ką blogo padarė. Nu nors užmušk prie tokio vyriško draugiškumo tikrai nepriprasčiau! Merginoms buvo dar sunkiau. Aš po kiek laiko „atkaliau“ sistema kaip atsikratyti įkyrių prekeivių, o jos vargšės visą laiką buvo apsuptos vietinės faunos bandančios įpiršti kokį niekutį, ar išmelžti išmaldos. Labiausiai erzino tai, kad Indija – tikras Darvino natūralios atrankos pavyzdys. Jei tu nors kiek silpnesnis už kitus, tuo visi stengsis pasinaudoti, apgauti, įkišti prastesnę prekę, nulupti didesnę kainą ar kitaip išpešti naudos. Nesvarbu ar tu klausi tiesiog kelio, ar ieškai informacijos turizmo agentūroje. Visur ir visada turi būti stiprus, pasitikintis savimi ir kiek „naglas“ bei įžūlokas (mūsų vakarietišku supratimu). Reziumuojant galiu pasakyti – kelionė žiauriai įspūdinga, spalvinga ir nuostabi. Tokių įspūdingų architektūrinių paminklų dar nebuvau matęs, spalvingi žmonės, turtingi tradicijomis ir savo skaičiumi. Bet iš kitos pusės, pati sunkiausia kelionė ligšiol, ypač kai mes norėjome pamatyti tiek daug per tokį trumpą laiką.

Views All Time
Views All Time
2540
Views Today
Views Today
1
0 0