Indija nėra vien aštrių prieskonių, šventų karvių, jogos ir čakrų pravalymo šalis. Nors mūsų tautiečiai dažniausiai ten vyksta verslo reikalais arba mistinių atsivėrimų ieškodami, girdžiu, jog vis dažniau čia trumpoms ar ilgoms kelionėms išsirengia ir paprasti keliautojai. Mes šioje šalyje buvome metų pradžioje ir jau truputį aprašėme kelionę kai kuriuose portaluose. Šis tekstas – iš road.lt.

Dėmesio: noriu paprašyti nepriimti visko už gryną pinigą. Kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savo akimis. Čia tik mano žvilgsnis, kuris galbūt suteiks jums papildomos informacijos planuojant kelionę į šią šalį.

Šalis: Indija garsi savo sultonais iš pasakų, žmonių skaičiumi, beveik prilygstančiam Kinijai, prieskonių įvairove, induizmo religija, tolerancija gyvūnams, medikais, informatikais, kriketo žaidėjais, Gandžių dinastija, konfliktais su Pakistanu… Tai ir daug daugiau telpa šioje šalyje, kur kiekvienas atvykėlis pasijunta vis kitaip. Jei nebuvote Indijoje, negalite sakyti, kad kažką panašaus esate matę, nes čia viskas unikalu. Į vieną derinį susilieja neįtikėtini kontrastai: meilė eina greta kančios, nuoširdumas greta melo, smalsumas greta agresijos. Ši šalis kai kuriems gali būti per stipri emociškai, kitiems – tiesiog svetima ir nesuprantama, o tretiems – kaip gimti namai.

Stereotipai: kiekvienas Indiją pažįstame vis kitaip. Vyresniajai kartai dar nenudžiūvo ašaros nuo kadaise žiauriai populiarių Bolivudo filmų, kurių sėkmės receptas – 33 proc. meilės, 33 proc. dainų, 33 proc. muštynių ir 1 proc. scenarijaus. Kitiems Indija asocijuojasi su mistine šalimi, kur nuvykę žmonės (ypač įžymybės), visiškai pasikeičia: pradeda nebevalgyti mėsos, dėvėti keistus rūbus ir mekenti daineles apie Krišną. Dar kitiems Indija yra aukso kasyklos, nes užmezgus verslo santykius ir gaunant prekes tiesiai iš Indijos gamintojų, kviečiant jų pigią darbo jėgą ar tiesiog nuomojant verslo administravimo paslaugas galima puikiai sutvarkyti savo veiklos pelningumą. Visa tai tiesa – Indija tokia didelė ir įvairi šalis, kad kiekvienam stereotipui čia rasite logišką įrodymą.

Kelionės trukmė: Indijoje viešėjome tris savaites, šių metų vasarį – kovą. Šiai šaliai tokia kelionės trukmė yra visiškas niekas. Iš dešimčių keliautojų, kuriuos sutikome, tik viena pora buvo atvykusi čia trumpesniam laikui. Visi kiti po Indiją keliauja nuo pusmečio iki 2 metų. Žinoma, tokia trukmė įmanoma tik pasinaudojus „career break“ (karjeros pertraukos) galimybe, tačiau akivaizdu, kad mažiau negu mėnuo Indijoje yra laiko tarpas, kurio užtenka tik pagrindiniams dalykams pamatyti.

Kelionės kaina: jei kelionių agentūrų siūloma vidutinė kaina siekia 7000 litų, keliaujant pačiam užteks ir pusės tos sumos. Bilietus į Delį ar Bombėjų (Mumbai) galima gauti už 2000 litų, esant nuolaidoms – už 1600 litų, o gerai paieškojus ir dar pigiau. Siūlau pasidomėti „Finnair“ pasiūlymais. Jie dabar labai koncentruojasi į Rytų rinkas, atidaro naujus skrydžius, tankina senuosius. Pačioje Indijoje – visiška „piguva“. Nakvynių kainos dviems asmenims svyruoja nuo 10 iki 30 litų paprastuose viešbutukuose, žinoma, yra ir „hilltonų“, kur gerokai brangiau. Maistas kainuoja apie 5-10 litų asmeniui

Bilietas ir viza: bilietą „medžiojome“ gal porą mėnesių ir praėjusių metų pabaigoje per „Estravel“ radome akciją: „Finnair“ operuojamas bilietas Vilnius – Helsinkis – Delis – Helsinkis – Vilnius kainavo kažkur 1700 Lt. Dar apie 300 litų atseikėkite vizai (arčiausias Indijos konsulatas Lenkijoje, tad jei nenorite patys kulniuoti ten ir galbūt sutaupyti, kelionių agentūros tą darbą padarys gan greitai, reikia tik poros nuotraukų ir paso, kuris po vizos panaudojimo, jei neklystu, dar galiotų bent 6 mėn….

Skrydis: su „Finnair“ skrydis buvo paprastas, skandinaviškai tvarkingas ir visai neprailgo. Jau lėktuve gali paragauti indiško maisto ir išgerti indiško alaus adaptacijai. Tik virš Delio jau prasideda indiški juokeliai – lėktuvas gal valandą suka ratus aplink uostą, kol dispečeriai randa laiko jį nutupdyti.

Kuprinė: Labai nuoširdžiai patariu – kad ir kokią kuprinę turėtumėte, neprikraukite daugiau kaip pusės. Kita pusė bus reikalinga lauktuvėms, kurios Indijoje tokios pigios, kad net nejauti, kaip prisiperki kelis kilogramus visokių niekučių, pradedant skaromis, baigiant įmantriomis papuošalų dėžutėmis. Neimkite daug rūbų, nes ten jie pigūs ir garderobą galima nesunkiai atsinaujinti, bet yra rizika atrodyti kaip šimtams kitų turistų. 🙂 Būtinai pasiimkite pagrindinius higienos reikmenis: muilą, dantų pastą su šepetėliu, rankšluostį, šampūno, tualetinio popieriaus… Geriau šiuos daiktus turėti su savimi, kaip ir miegmaišį – net jeigu miegosite viešbučio kambaryje, greičiausiai rasite ten rudą apšnerkštą patalynę ir visokių smagių gyvūnėlių, todėl miegoti susisupus į savo miegmaišį daug maloniau. Dar keliaujant nepakenktų žibintuvėlis, kuriuo pasišviesite tamsiose miestų gatvėse dingus elektrai, ausinukas bei knyga ilgoms kelionėms traukiniu, vaistai nuo skrandžio problemų, galvos skausmo ir kiti privalomi medikamentai. Dar vienas svarbus dalykas – jei keliausite į tokius regionus, kaip Sikkimas, Vakarų Bengalija ar kai kurios kitos pasienio zonos, reikės atskirų leidimų ten nuvykti. Jei iš karto turėsite su savimi nuotraukų ir paso kopijų, sutaupysite daug laiko lakstymams, spaustuvių ir foto ateljė ieškojimams.

Skiepai ir ligos: gyvenimas Indijoje bus lengvesnis ir ramesnis, jei prieš važiuodami įkalsite skiepų nuo hepatitų A, B, stabligės ir pasiutligės. Tai tik rekomenduojama, bet pamačius indų gyvenimo sąlygas, tvarką maitinimo vietose, tuntus lakstančių palaidų šunų ir kitokią velniavą, kyla panašios mintys, kaip vienam „Matricos“ herojui: „My oh my, why I didn‘t take the blue pill“. Na, o jei traukiate gilyn į pietus, nepakenks ir dėžutė su vaistais nuo maliarijos. Nors jie ir turi šlykštų šalutinį poveikį, bet gali išgelbėti nuo dar didesnių problemų

Pinigai: 100 indiškų rupijų – maždaug 6 litai. Mums net pietums nepakanka, o Indijoje su tokia suma jau gali kaip reikiant pasišvaistyti. Didžiausio nominalo banknotas, kokį teko turėti rankose – 500 rupijų, bet jei keitykloje tokį gausite, rekomenduoju iškart prašyti smulkesnių. Reta parduotuvė turės tiek grąžos ir nepasitikės jumis, nes padirbtų banknotų rinkoje labai daug. Pinigų lengvai nusigryninsite bankomatuose, o jei turėsite dolerių, juos galia keisti tiek bankų skyriuose, tiek gatvėse esančiose keityklose, kurios iš pradžių primena aferistų irštvas, tačiau neapgavo nė karto.

Kainos: Pigiau grybo. Jau minėjau apie nakvynę ir maistą, bet panaši tendencija išlieka visur. Šilko skara – 15-30 Lt, suvenyrinis muzikos instrumentas – 5 Lt, kelionė naktiniu traukiniu – 15 Lt, pasiplaukiojimas laivu po Gangą – 3 Lt. Ir taip toliau. Ne veltui Indiją dažnai renkasi keliautojai, neturintys geros finansinės paramos. Čia už tūkstantį litų per mėnesį gali jaustis kaip sultonas, o pasispaudęs išgyvensi ir su šimtine.

Derybos: Derėtis galima ir būtina, nors kartais atrodo beprasmiška kibti įkyriam pardavėjui į atlapus dėl 5 centų. Į derybas nesileidžia nebent tose parduotuvėse, kur kainos jau nurodytos oficialiai, tačiau gatvės turguose, šilko ar rūbų parduotuvėlėse – maloniai prašom.

Lauktuvės: Ko tik širdis geidžia. Neprisipirkite daug iš karto, geriau, kaip ir visuomet, lauktuvėmis rūpintis jau prieš kelionės pabaigą, kad kuprinė prie žemės neprispaustų. Kainos visokių niekučių panašiai žemos tiek Delyje, tiek Kalkutoje, tiek kituose lankytuose miestuose Na, gal Varanasyje vertėtų pasirūpinti šilku, o daugiau specifinių patarimų nėra. Nebent, jei pirksite Delyje, už turistų mėgstamą „main bazar“ geriau ir smagiau apsipirkinėti tibetiečių parduotuvėlių kvartale netoli New Delhi centro. Apskritai, aplink New Delhi centrinį parką tarsi spinduliais išrikiuotose gatvėse yra gausybė smagių parduotuvių. Dar lauktuvių rojumi pavadinčiau Varanasį (dėl šilkų) ir Daržilingą (dėl visko).

Temperatūra: važiavome vasarį, kas būtų kaip ir žiema, todėl ir temperatūra buvo nedidelė – vidutiniškai apie 20 laipsnių. Karščiausia buvo Kalkutoje, o šalčiausia – kalnuose. Ten dar buvo besibaigiąs žiemos sezonas, todėl temperatūra vos viršijo nulį. Šiaip Indija patraukli šalis pavasarį ir rudenį, į pietinius kraštus galima traukti ir žiemą, o štai kalnai žiemos metu neprieinami ir neprivažiuojami, todėl prieš keliaudami pasidomėkite internete atidžiau.

Kalba: turintys gausybę vietinių kalbų ir dialektų, indai dažniausiai puikiai kalba angliškai. Nieko nuostabaus – juk tai buvusi kolonija. Bent jau pagrindiniuose miestuose dėl susikalbėjimo tikrai problemų nekils, jei mokate angliškai. Be to, ir gatvių iškabos bei užrašai dažniausiai angliški. Yra ir blogųjų to pusių – neturėdami kalbos barjero, indai yra daug įkyresni siūlytojai.

Maistas: o-o-o-o, maistas! Vien dėl jo verta čia atvykti. Indai įrodo, jog valgant praktiškai vien daržoves galima gyventi visavertį gyvenimą. Atrodo, kad iš daržovių ir vaisių ir pieno produktų jie moka padaryti viską – sriubas, salotas, kotletus ir netgi saldumynus. Pradedant gardžiaisiais duonos paplotėliais „chapati“, dažovių troškiniais „curry“, į traškų paplotėlį suvyniotomis daržovių „dosomis“ iki saldžiųjų pieniškų rutuliukų „rosogola“ ar specialaus gėrimo „lasi“. Gausite meniu su gausybe įvairiausių pasirinkimų, todėl nebijokite, rinkitės ir eksperimentuokite. Nors kartais maisto išvaizda ir neatrodo patraukli, skonis dažniausiai būna dieviškas. Tik pora patarimų: turėkite po ranka gertuvę su stipresniu gėrimuku ir profilaktiškai gurkštelėkite bei stenkitės neužsisakinėti mėsos produktų – mėsa laikoma antisanitarinėmis sąlygomis ir blogai paruošiama, iš čia dažniausiai ir kyla užsienio turistų skrandžio bėdos. Laikydamiesi šių taisyklių neapsinuodijome ir nesusirgome nė karto per visą kelionę. Beje, pirkdami ar užsisakydami vandenį patikrinkite, ar užsuktas kamštelis. Kartais tie gudručiai į panaudotą butelį pripila paprasto vandens ir parduoda kaip naują, o tokio vandens gerti nerekomenduočiau. Apie gatvėse iš viešų gertuvių tekančio vandens grėsmę tikriausiai pasakoti nereikia… Beje, vietiniai maistą valgo rankomis, tiksliau – dešine ranka. Jei pateikiami ryžiai su troškiniu, jie tiesiog sumala pirštais šitą masę į tokius rutuliukus ir valgo.

Gyvūnai: jei bijote žiurkių, pelių, palaidų šunų, tarakonų, karvių, dramblių, vabalų ar dar kokio velnio – Indijoje arba išmoksite nebijoti, arba tos baimės neatsikratysite niekada. Kiekvienas gyvūnas čia visiškai laisvas eina savo gyvenimo keliu: dauginasi ir auga gatvėje, čia ieškosi maisto, čia žaidžia, čia ir numiršta. Pelės ir tarakonai puikiai sugyvena tarpusavyje ir šmirinėja kavinėse, viešbučio kambariuose, traukinio vagonuose. Žiurkės tuntais laksto traukinių stotyse, gatvėse, o Radžestane yra žiurkių šventykla, kurioje šių mielų padarėlių veisiasi dešimtimis tūkstančių. Žodžiu, nesinervinkite, pasiskiepykite nuo pasiutligės ir stenkitės neužmigti kur nors gatvėje, nes pabusit nugraužta nosimi. O karvės, kaip ir bylojama legendose, čia tikrai yra šventos, oriai vaikšto, kur nori ir jei sustoja gatvės viduryje, tai vairuotojai geriau jau užsimuš lenkdami, nei atsitrenks. Tokių vaizdų matėme visur, kur keliavome, gal tik išskyrus kalnus….

Gidai: didžiausias galvos skausmas. Pamatys turistą ir persekios visą dieną. Siūlys prekių, hašišo, viešbutį, maisto, šilko parduotuvę. Baisiausia, kad jų nenusikratysi – žinodami, kad nuvedę tave į tam tikrą vietą gaus gerą komisą, jie persekioja tave tol, kol pasiduodi. O jeigu pasiunti toliau, tik dar labiau prisvyla. Nepadeda nei apeliacijos į religiją, nei griežti keiksmažodžiai. Todėl geriau negadinti sau nuotaikos ir eiti kartu – kartais su jais tikrai patogiau rasti reikiamą tašką, nei klaidžiojant vienam. Tačiau kartais „gidus“ būtina ignoruoti, ypač tada, kai traukinių stotyse siekiant rasti bilietų biurą ir įsigyti traukinio bilietą, tave puola atakuoti dešimtys „stoties darbuotojų“, kurie aiškina, kad bilietų kasos čia nėra ir reikia važiuoti ten, kur jie gaus komisą. Tada ignoruoti būtina. Aršiausiai tokie „gidai“ kabinėjasi Delyje ir Varanasyje, kiek mažiau – Agroje. Ramiausia buvo kalnuose, Sikkimo regione. Ten galėjome pailsėti nuo siūlytojų, tačiau norint kur nors pakeliauti po patį regioną, reikia kreiptis į vietines gidų agentūras, nes Sikkime turistų judėjimo laisvė apribota, reikia daug leidimų, organizacijos, todėl turint mažai laiko turizmo agentai tampa gerais, nors ir nepigiais, pagalbininkais. Kalbant apie kelionės knygas, pažymėčiau „Lonely planet“, kurį turėjo beveik kiekvienas keliautojas. Kartais šis gidas Indijoje net pervertinamas, o tuo naudojasi į knygą patekę viešbučiai ir restoranai, mikliai brangindami paslaugas. Todėl nenustebkite, jei naujausios versijos LP nurodytos kainos tikrovėje skirsis 10-20 proc.

Žmonės: indai nėra labai malonūs žmonės. Žinoma, kitataučiai jiems kelia susidomėjimą, tačiau pagarbos ar nuoširdumo beveik nepatyrėme. Todėl merginos žmonių spūstyje gali tikėtis būti apgraibytos mažvaikių, nieko nuostabaus, jei už kojų graibys elgetos, ar pirštais badydami supuls aplinkiniai vaikai. Lygiai taip pat gali būti nuoširdžiai užkalbintas indo ir tik vėliau sužinosi, kad po „nuoširdaus“pokalbio jis bandys iš tavęs išlupti ir kelias rupijas kokiai nors aukai arba nuves į parduotuvę. Kas dar? Na, reikia paminėti „stogų kultūrą“ – dažnai indų būstai yra tamsūs, suplėkę ir prasti, todėl kiauras dienas ištisos šeimos gyvena ant stogų, ten miega, valgo, ruošia maistą, skaito knygas. Indai labai religingi, turi dešimtis savo pagrindinių dievų ir meldžiasi jų statulėlėms gatvėse, namuose ar šventyklose. Indai gyvena vargingai. Vietiniai pasakoja, kad dažnas indas mato tik kelias prasimušimo galimybes. Jaunuoliai masiškai studijuoja IT, nes pasauliui reikia pigių ir gerų programuotojų. Turintys duomenų, gali bandyti laimę kriketo aikštelėje. Tai sportas, tolygus krepšiniui Lietuvoje, todėl kriketo žaidėjai gerai vertinami ir apmokami. Dar galima bandyti tapti gydytoju, o ypatingų duomenų ir gabumų jaunuoliai ateitį bando sieti su Bolivudu – Bobmėjuje užkurta žvėriška kino industrijos mašina. Sveikai maitindamiesi indai gyvena ilgai, jei tik nepakerta kokia virusinė liga ar pasiutusio šuns dantys. Ir nuostabiausia, kad gyvendami visiškame šiukšlyne, jie sugeba išlikti švarūs: žibančiais dantimis, baltais arba ryškiais rūbais, visuomet tiesūs ir energingi.

Blogi įpročiai: vyrai tai pavaro normaliai – šlapinasi gatvėse, kartais ir nusituština. Moterys kiek kuklesnės, nors… Dar labai liūdindavo bandymas kuo labiau tave apgauti ir agresyvumas. Pavyzdžiui, eini prie šventyklos, o prie tavęs prišoka indas ir puola stumti į kitą pusę. Maždaug, čia ta šventykla, nors iš tikro ten tik šventyklos vardu pavadinta parduotuvė. Agresyvūs ir elgetos, ir kitokie prašinėtojai, o intelektualūs apgavikai bando nupirkti nuoširdumu. Šventyklos ar kitos žinomos turistinės vietos apsuptos sukčių, melagių, maldautojų. Kol akis prie jų nepripranta ir neįgauni imuniteto visiems šlubuojantiems, šliaužiantiems, pūslėtiems ir galūnių neturintiems maldautojams, keliauti būna gana sunku. Per tą nuolatinį bandymą išdurti, sunku atsipalaiduoti ir nusiraminti: gatvėje saugaisi, kad neapgautų derintis, neištrauktų fotoaparato ar piniginės, traukinyje negali užmigti, kad nepavogtų kokio brangaus daikto, viešbutyje eini apžiūrėti kambario prieš apmokėdamas, kad nenugrūstų į kokią skylę… Niekada niekuo nepasitikėjimas Indijoje vargina bene labiausiai.

Geri įpročiai: kai jau susitaikai, kad už kiekvieną kontaktą anksčiau ar vėliau teks susimokėti, gyventi lengviau. Tada gali ir iš pačių indų ištraukti gerų dalykų. Jie noriai pasakoja savo šalies, religijos istoriją, dalijasi laidojimo papročiais, perkeldami per upę sudainuoja „upės dainą“. Oficialiose įstaigose stengiasi būti geranoriški ir netgi kartais ignoruoja biurokratines kliūtis, kad padėtų. Puikiai gamina maistą ir stengiasi nuoširdžiai aptarnauti restorane, beje, labai mėgsta, kai į juos kreipiesi „hi, boss“. 🙂 Puikiai vairuoja ir chaoso pilnose gatvėse beveik nedaro avarijų. Supranta humorą ir patys stengiasi juokauti.

Saugumas: Saugumo ir daug, ir mažai. Viena vertus, nieko baisaus keliaujant neatsitiko. Kita vertus, ypač saugojome daiktus, tai, kas svarbiausia ir brangiausia, nešiojomės su savimi, traukiniuose kuprines grandinėmis tvirtinome prie apatinio gulto (grandinių su spynomis galima įsigyti stotyse, tikrai rekomenduočiau). Ką gi, patarimai. Gatvėse geriau samdyti rikšą ir važiuoti, negu eiti pačiam. Nors rikšos lekia kaip išprotėję, einant šaligatviu saugumas dar mažesnis. Jei nusipirkote traukinio bilietą „sleeper“ klasėje, stenkitės saugoti savo daiktus sukišdami į prirakintas kuprines, pakišdami po pagalve ar į miegmaišį. Teko girdėti, kad užmigęs su ausinuku turistas pabudo tik su ausinėmis, iš kito konduktorius paprašė bilieto ir nuėjo, o vėliau pasirodė tikrasis konduktorius, trečiam ryte nebepavyko kišenėje rasti pinigų. Žodžiu, nepraraskite budrumo. Taip pat stenkitės nesimalti priemiesčiuose vakarais, stebėkite, kur jus veža rikša ir nemokėkite jam, jei nuvežė ne ten, kur reikia, o ten, kur gauna didesnį komisą. Na, dar galima paminėti teroro aktų grėsmę – kartais čia pasprogdinami automobiliai ar padegami traukiniai, vykstantys į Pakistaną.

Apgavystės: traukinių stotyse ar oro uostuose pasinaudokite „prie-paid“ taksi paslauga, kai iš karto specialioje kabinoje (jos būna gerai matomos) sumoki už taksi iki reikiamo taško ir tada stoji į taksi laukiančiųjų eilę. Tai patogu ir saugu, antraip prisigretinęs taksistas nuveš jus ten, kur reikia jam, o ne jums ir dar paims komisą. Bet ir prie „prie-paid“ taksi būdelių būna tokių gudručių, kurie apsimeta darbuotojais ir bando tave iš karto vesti į automobilį. Blogiausia, kad aplinkiniai, nors ir matydami apgavystę, dažniausiai tyli ir ignoruoja, todėl lengvai galima patikėti apgaviko gražbylystėmis. Ypač atsargūs būkite ieškodami bilietų biuro Delyje, New Delhi traukinių stotyje, nes ten apgavikai kaip skėriai siekia naudos, nukreipdami į greta esančius turizmo biurus, kur už tą patį bilietą nulups dvigubai ir dar nebūsite tikri, ar jis galios. Toje stotyje bilietų ofisas yra antrame aukšte ir jis tikrai veikia! Kiti apgaudinėjimai dažniausiai priminė jau patirtus arabų šalyse: Užeik į mano parduotuvę tik pasirašyti rekomendaciją, šilkas gamintas čia pat ir yra tikrai kokybiškas, ten jūs niekur nenueisit, aš jums parodysiu ir pan. Vėlgi, būkite budrūs. Porą kartų apgaus bet kokiu atveju, bet vėliau turėtų klostytis gerai.

Transportas: miestuose geriausias transportas – moto rikšos su triračiais dengtais motocikliukais. Kainos važiuojant su jais svyruoja nuo 20 iki 60 rupijų, priklausomai nuo miesto ir nuo atstumo. Visada derėkitės. Dar galit bandyti laimę važiuojant miesto autobusais, bet nepatariu – jie nestoja ir į vidų reikia įšokti įsibėgėjus, o paskui tave keleiviai už rankų įtraukia. Turėtų būti daug adrenalino, bet nemėginau. Kalkutoje ir Bombėjuje sistema geresnė, ten nesunku pasigauti taksi ar keliauti metro. Tarp miestų geriausias susisiekimas traukiniais. Tik pirkdami bilietą apsižiūrėkite: prasčiausi yra sėdimoms vietoms, po to turistų mėgstamiausieji „sleeperiai“, kur tenka miegoti plackarte su septyniais kaimynais, kiek geresni yra 3AC su kondicionieriais (tinka norintiems susirgti), o geriausi – 2AC, skiriasi tik tuo, kad čia prie vienos sienos yra ne trys, o du gultai. Jei ketinate įveikti didesnį atstumą, ieškokite vietinių skrydžių pasiūlymų. „Jet Airways“, „Air India“ ir daugelis kitų operatorių skraidina už visai padorias kainas, priklausomai nuo atstumo, o bilietus galima užsisakyti ir internetu. Tiesa, tiek traukinių, tiek lėktuvų pavėlavimai yra labai natūralus dalykas, o indai bilietus mėgsta išpirkti greitai, todėl nieko nuostabaus, jei kokiam mieste užtruksite dviem dienomis ilgiau, nei planavote, nes negausite bilieto. Nusiteikite, kad kelionė nepavyks taip, kaip buvo planuota iš pradžių, nes požiūris į tvarkaraščius čia įdomesnis už ispaniškąjį „manjana“. 🙂

Biurokratija: indai pakvaišę dėl biurokratijos. Viešbučiuose reikia pildyti didžiausias knygas ir nurašyti beveik visus paso duomenis, perkant traukinio bilietą taip pat pildomos anketos, kur reikia nurodyti ir tokius labai „svarbius“ kelionei dalykus, kaip amžius arba lytis. Norint nukeliauti į tokius pasienio ar pusiau autonominius regionus kaip Sikkimas, reikia atskirų leidimų, o nuvykus į patį Sikkimą, dar daugiau naujų leidimų. Ir netgi tada turistai ne visur gali būti priimami. Žodžiu apsirūpinkite nuotraukomis, paso kopijomis, tušinukais ir kantrybe, nes eilinį kartą pamačius prieš save dokumentų šūsnį kantrybės ir susitvardymo tikrai prireikia.

Spalvos ir kvapai: to nenupasakosi, tą reikia pamatyti ir užuosti. Tačiau garantuoju, kad spalvų Indijoje atsižiūrėsite į valias, ypač žvelgdami į moteris, pasipuošusias sariais, o kvapai nebus tokie neskanūs, kaip galima įsivaizduoti. Šlapimo ar išmatų smarvę čia greitai nugali prieskonių gausa, o vėliau uoslė tiesiog pripranta.

————————————

Maršrutas: mūsų maršrutas: Delis, Agra, Varanasis, Kalkuta, Kalimpongas, Gangtokas, Pilingas, Daržilingas, Delis. Per tris savaites vos spėjome, panaudotos trys kelionės naktiniu traukiniu, vienas skrydis lėktuvu ir pora atkarpų autobusais. Apie kiekvieną miestą – trumpi komentarai žemiau.

Delis: sostinė, kuriai užtenka dviejų dienų. Nieko labai įdomaus nėra, bet adaptacijai miestas labai geras. Dažniausiai turistai apsistoja „main bazar“ kvartale greta New Delhi rajono. Senamiestyje galima pabandyti išgyventi gatvių chaose, nukeliauti iki pagrindinės mečetės, kuri tituluojama didžiausia Indijoje. Taip pat galima užmesti akį į fortą, bet didesnio įspūdžio niekas nepaliko. Apsipirkimui ir pavalgymui geriausiomis vietomis įvardinčiau tą patį „main bazar“ ir New Delhi centrą, su madingomis parduotuvėmis, prabangiais restoranais ir pasiturinčiais indais. Delis yra vadinamojo „Auksinio trikampio“ (Delis, Agra, Džaipūras) dalis, bet aš jį vertinu, tik kaip patogų miestą atvykimui – išvykimui.

Agra: atvykau, pamačiau, išvykau. Be Taj Mahalo čia daugiau nėra ką veikti. Užtai garsusis mauzoliejus, tituluojamas naujuoju pasaulio stebuklu, tikrai to vertas. Balto marmuro šedevras, kurį sultonas sukūrė savo žmonai, yra įspūdingas statinys, tiek vidurdienį tyrinėjant statinio kerteles, tiek saulei leidžiantis, įamžinant gelsvą marmuro atspalvį iš kitos upės pusės. Gaila, kad sultono sūnus neleido tėvui pabaigti užmanymo ir kitoje upės pusėje pastatyti tokio paties pastato, tačiau jau iš juodo akmens. Tai būtų mauzoliejus pačiam sultonui, tačiau planams žlugus jam teko atgulti greta žmonos. Dabar jo kapas yra vienintelis nesimetriškas daiktas visame statinyje. Einant į pastato vidų teks sumokėti bene brangiausią sumą Indijoje už turistinį objektą – apie 40 litų, tačiau tikrai verta. Dar vienas smagus dalykas Agroje yra viešbučių terasos. Kur dar pasaulyje galima rasti vietą, kur sumokėjęs 15 litų už dvivietį kambarį apsigyventum viešbutyje, nuo kurio terasos puikiai matosi vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų? Tačiau yra ir blogųjų pusių – dėl Taj Mahalo populiarumo čia turistų koncentracija viena didžiausių Indijoje, todėl ir taksistų, prekeivių bei išmaldos prašytojų agresyvumas atitinkamai didelis. Na, ir dar patartina saugotis beždžionių, kurios tik ir taikosi privatizuoti neatsargaus turisto akinius ar kepurę. Beje, jei norėsite pamatyti Taj Mahalą iš kitos upės pusės, galite imti taksistą ir kaip kryptį nurodyti kitapus esantį parką, bet kelionė kainuos brangokai ir truks ilgai, įskaitant viražus ant siauro tilto tarp tūkstančių miestiečių ir gyvulių. Daug paprasčiau ir pigiau persikelti suradus keltininką prie upės – jie švartuojasi visai netoli Taj Mahalo.

Varanasis: daugiausiai kontrastų, įdomiausia istorija, kvapą gniaužiantys įspūdžiai, šauniai praleistas laikas. Taip Varanasį apibūdinčiau trumpai. Miestas išties įdomus – vos patekęs čia jautiesi kaip pragare, tarp milijonų kitų žmonių, kaip niekad įkyrių prekeivių ir maldautojų. Landžioji siauromis ir klaidžiomis gatvelėmis, kol pats pradedi nebesuprasti, ko ieškai, pietauji užeigoje pakėlęs nuo žemės kojas, kad netrukdytum ant grindų lakstančioms pelytėms. Negali užmigti, nes už lango kiaurą naktį savo maldas stūgauja tikintieji, negali palikti atviro lango, nes kambaryje padėtus daiktus išvogs beždžionės. Negali nepaplaukioti valtimi saulėtekio metu ir negali suprasti, ko juos taip traukia šita upė? Ne, mes to nesuprasime, ypač per tris viešnagės dienas, todėl lieka tik stebėtis ir į viską, kas nutinka, žvelgti pozityviai, antraip Varanasis gali gerokai sugadinti nuotaiką. Tai miestas, kuris negali pasakyti savo įsikūrimo dienos ir pradžią sieja su dievu Šyva. Tai miestas, į kurį išsimaudyti Gange, pasimelsti, pažiopsoti į kitus ar mirti ir sudegti ant laužo kasdien plūsta tūkstančiai žmonių. Tai miestas, kur kiekviena gatvė, kiekvienas kampas, kiekvienas akmuo yra visiškai kitos, mums nepažįstamos kultūros. Tai miestas, kuris išvargina labiausiai, tačiau tik po kurio laiko supranti, kad būtent čia geriausiai pailsėjo tavo protas. Nusileidus ant žemės galima paminėti, kad Varanasyje svarbiausia susirasti viešbutį (kainos svyruos nuo 20 iki 50 litų, užtai galima gauti kambarį su vaizdu į Gangą), pavalgyti (maistas nuostabus, kaip ir visur, mano rekomendacijos – „Puja“ svečių namų terasa, nuo kurios vaizdas nepakartojamas), prieš patekant saulei išbandyti valandos trukmės kelionę valtimi (ieškokite prie centrinės prieplaukos, derėkitės ir kainuos apie 1-2 litus, užtai galėsite pamatyti į vandenį įgriuvusią šventyklą, lavonų deginimo vietą, kurios negalima fotografuoti, dar keletą šventyklų ir saulei patekėjus stebėsitės tūkstančiais į vandenį sulipusių maldininkų, o gal ir patys išsimaudysite). Dar Varanasyje rekomenduoju paklaidžioti siaurųjų gatvių labirintais ir atrasti pačių netikėčiausių vaizdų, kur nors atokiau nuo centro užsukti į šilko parduotuvę (gali rekomenduoti vyrukas iš turizmo informacijos biuro traukinių stotyje), apžiūrėti universiteto teritoriją ir nuvykti į Varanasio priemiestį Sarnakh, kuris yra vienas svarbesnių budizmo centrų, čia įkurtos skirtingų budizmo išpažinėjų šventyklos, yra įspūdingai atrodantis plytų statinys stupa, pastatytas toje vietoje, kur, pasak legendos, yra meldęsis pats Buda. Norintiems parsivežti kažką daugiau nei lauktuvių, čia yra gausybė veiklų – jogos mokyklos, grojimo tradiciniais indiškais muzikos instrumentais mokyklos, masažo salonai. Beje, nepatariu susigundyti viešbučiuose slankiojančiais „masažistais“ su rekomendacijų knygutėmis ir gerais ketinimais – lietuviai Druskininkuose masažuoja geriau, patikėkit. Nors į šventyklas kitatikiai gali būti ir neįleisti, mums „Golden Temple“, vieną žymiausių Varanasio šventyklų apžiūrėti pavyko, susitarėm. Viduje nieko gero, bet dėl pliuso galima įtraukti į kelionės planą. O jeigu baigsis grynieji pinigai, Varanasyje, prie pagrindinės Godolia aikštės nesunkiai rasite bankomatų. Beje, kai prašote taksisto rikšos, kad nuvežtų į viešbutį, geriau kaip tikslą nurodyti kokią nors aikštę netoli viešbučio, nes sužinoję konkretų pavadinimą jie pasistengs nulupti iš viešbučio komisą už jūsų atvežimą ir tai vienaip ar kitaip atsilieps kambario kainai.

Kalkuta: palyginus su aplankytais anksčiau miestais, Kalkuta (orig. Kolkata) yra europietiškas ir civilizuotas miestas. Čia jau traukinių stotyje pamatysite raginančių kovoti už moterų teises plakatų, nebereikės važinėti su rikšomis, nes jūsų paslaugoms bus šimtai geltonų taksi automobilių, pagrindinius miesto taškus lengvai pasieksite su metro, kurio vagonuose taip pat rasite specialių erdvių tik moterims (neįtikėtinas dalykas, žinant indų kultūrą). Pavakarius galėsite praleisti milžiniškuose miesto parkuose, pavalgyti moderniuose restoranuose ir pasilinksminti naktiniuose klubuose, kuriuose gyvai gros garsios miesto muzikos grupės. Kalkutoje taip pat yra modernių prekybos centrų su įrengtomis kino salėmis. Vienoje tokioje vietoje pasidarėme pramogą ir pažiūrėjome vieną naujausių Bolivudo šedevrų „Sveika, meile“. Buvo labai linksma prisiminti, kaip vaikystėje spoksodavome į tas juokingas meilės istorijas ir pulkus šokinėjančių statistų. Beje, Kalkutoje per „hospitality“ klubą radome svetingą miesto gyventoją ir apsistojome jo namuose, todėl pamatėme tikrąjį indišką gyvenimą. Nieko jame nuostabaus – žmonės turi savo versliukus, rytais skaito anglišką spaudą, patys gaminasi valgyti, pramogauja mieste, o naktis praleidžia prie kompiuterio, pokalbių svetainėse. Kalkutoje susidursite ir su kita europietiška išmone – automobilių kamščiais, todėl kelionės taksi užtruks ilgiau, nei planuota. Be minėtų dalykų, dar galite bandyti aplankyti įvairias šventyklas, bet nerekomenduoju, nes didžiausi įspūdžiai jose susiję su tuo, kad prie jūsų prišoka penki gidai, žaibo greičiu pralekia per pagrindines šventyklos vietas ir nusivedę į kamputį pradeda melžti pinigus. Atsiginti jų neįmanoma, todėl šventyklų lankymas iš tiesų yra sunkus išbandymas. Iš Kalkutos dar galima bandyti keliauti į Sundebans tigrų rezervatą, tačiau čia reikia bent dviejų naktų, specialių leidimų (rezervato leidimų biuras yra miesto centre) ir ištvermės, nes kelionė ten tikrai nelengva. Mes jau buvom pasiryžę, bet man susirgus išvykos teko atsisakyti.

Kalimpongas: miestukas prie Himalajų, maždaug 2000 metrų aukštyje. Gera stotelė prieš įvažiuojant į Sikkimą – Indijos regioną tarp Kinijos, Butano ir netoli Bangladešo. Kalimpongą pasiekti nesudėtinga. Pirmiausiai iš Kalkutos verta keliauti traukiniu į Siliguri (tačiau stotis vadinasi New Jalpaiguri), tada Siliguri mieste jau ieškoti džipų arba autobusų, keliaujančių Kalimpongo link. Tai ramus miestas su ramesniais žmonėmis. Jų ir veidai jau kitokie, labiau panašūs į tibetiečių, nei į indų. Verta apžiūrėti miesto turgų, pasivaikščioti gatvelėmis ir pabandyti iš angliškai nesuprantančios linksmos močiutės nusipirkti suvenyrinį peilį. Tačiau praleidus čia naktį kitą dieną pats metas keliauti toliau – Kalimpongas yra vienos dienos miestas.

Gangtokas: tai Sikkimo, kažkada buvusios nepriklausomos karalystės, dabar prijungtos prie Indijos, sostinė. Gangtokas atveria vartus į visiškai kitą kultūrą, kur žmonės gatvėse nesispjaudo ir nešiukšlina, maloniai bendrauja ir stengiasi padėti negalvodami apie naudą. Gangtoką supa įspūdingi Himalajų kalnai, o nuo kai kurių apžvalgos aikštelių geru oru matosi ir trečia pagal aukštį pasaulio viršukalnė Kančengjunga. Tiesa, Gangtokas turi kalnų miestui būdingo klaidumo, todėl nutarę pėsčiomis grįžti iš vienos apžvalgos aikštelės už 10 km nuo miesto turėjome gerokai paklaidžioti, buvome sulyti, užtai galėjome grožėtis reginiu, kaip greitai ir paslaptingai kalnuose kyla rūkas. Lietus lydėjo visos viešnagės Gangtoke metu, tačiau patys kalti – atvykome čia besibaigiant žiemai. Būtent dėl to negalėjome pasinaudoti galimybe pamatyti Tsomgo ežerą, apsuptą kalnų snieguotomis viršūnėmis – sniegas buvo užvertęs kelią iki jo. Dėl panašių priežasčių atsisakėme ir dviejų dienų kelionės į šiaurės Sikkimą. Beje, keliones užsakyti čia galite tik per agentūras, nes reikia tūkstančių leidimų, kol turistai gauna teisę pajudėti į vieną ar kitą objektą. Indai springsta nuo tų leidimų, bet tokia jau čia tvarka.

Pilingas: į Pilingą, esantį Sikkimo vakaruose, vykome iš Gangtoko su mikroautobusiuku, kurį išsinuomojome visai dienai, pakeliui dar užsukome į Rumteko budistų vienuolyną, kuris didesnio įspūdžio nepaliko. Pilingas žymus tuo, kad nuo čia trekkingą mėgstantys keliautojai pradeda kelių dienų ar net savaičių kelionę į Himalajus. Mūsų tikslas buvo kiek kitoks, nes trekkingui neturėjome nei tinkamų priemonių, nei laiko (kelionės trunka nuo 4 d. iki 2 sav., priklausomai nuo grupės dydžio viena diena gali kainuoti nuo 50 iki 100 litų – brangu, tačiau kai kartu eina jakai, virėjas, keli gidai ir atsiranda galimybė pamatyti aukščiausias pasaulio viršukalnes, pinigai tampa mažiau reikšmingi). Mūsų tikslas buvo pamatyti tą trečiąjį pagal aukštį kalną pasaulyje, kuris Gangtoke neatsivėrė dėl nepaliaujančio lietaus. Pilingas yra viena geriausių vietų Sikkime, iš kurios ši viršukalnė rytais esant geram orui matosi. Deja, kartais žmonės ir po dviejų savaičių viešnagės kalno nepamato, o mums pavyko išsklaidyti debesis iš pirmo karto! Apie Kančengjungos pasirodymą jau rašiau ankstesniame savo straipsnyje road.lt, todėl neišsiplėsiu. Tik pasakysiu, kad Pilingas, vos kelių gatvių mažutis kalnų miestelis, yra iš tiesų nuostabus. Po milijoninių miestų jo ramumas ir žmonių šiluma paperka iš karto. O kai į kambarį dar atnešama imbiero arbata ir viešbučio šeimininkės kepti sausainukai, galima „susileisti“ iš viso. 🙂 Beje, ne sezono metu nakvynė čia kainavo 18 litų, sezono metu (nuo kovo vidurio) pabrangsta kone dvigubai. Trumpus dienos pasivaikščiojimus galite pasidaryti ir patys, aplink miestelį yra keletas dėmesio vertų budistų vienuolynų ir apžvalgos aikštelių.

Daržilingas: kelionės pabaigai – labai smagus akcentas. Daržilinge mums nesisekė tik pirmą pusvalandį atvykus, kai taksistas iki greta buvusio viešbučio nuvežė už 4 litus. Beje, užuot pykęs puoliau balsu kvatotis, supratęs, kad nežinodami atstumo suderėjom per didelę kainą. Indijoje išmokau vietoje neigiamų emocijų naudoti juoko ginklą ir jis kur kas labiau pasiteisindavo, kartais vietiniai net sutrikdavo. Toliau Daržilinge viskas ėjosi kaip iš pypkės. 40 litų už nakvynę Dekelingo viešbutyje atrodė daug, tačiau tai buvo pats geriausias viešbutis visos kelionės metu. Kambarys palėpėje su vaizdu į miestą, kalnus ir arbatos laukus, prie lango burkuojantys balandžiai, smagūs keliautojai iš viso pasaulio, kas vakarą susirenkantys jaukioje viešbučio svetainėje greta židinio ir pasakojantys savo patirtus nuotykius. Vakarais kalnų vėsą nugalėti padėdavo kambarinių atneštos karšto vandens pūslės ar imbierų arbata, o duše buvo įtaisytas karšto vandens boileris, kuris, skirtingai nuo daugelio kitų viešbučių, veikė be priekaištų. Tiesa, viena aktualiausių Daržilingo problemų yra vandens trūkumas, todėl kartais jis baigdavosi vos išsimuilavus ir maudynes tekdavo baigti tam reikalui skirtame vandens kibire. Pagrindinėje Daržilingo gatvėje į valias prisipirksite indiškų ir tibetietiškų suvenyrų, galėsite pasivaikščioti miesto parkuose, apžiūrėti tibetiečių namus. Anksti ryte viešbutyje ar tiesiog gatvėje galima užsisakyti išvyką prie Tigro kalno, nuo kurio esant geram matomumui matosi ne tik Kančengjunga, bet ir Everesto viršūnėlė. Deja, mums nepasisekė – tas rytas, kai nuvykome į Tigro kalną, buvo apsiniaukęs. Na, bet juk negali visada sektis? Beje, jei vyksite į Tigro kalną, turėsite įsigyti bilietą. Rekomenduoju pirkti pigiausią, kuris leidžia įeiti į ant kalvos esančio pastato pirmą aukštą. Brangesni bilietai leidžia įteiti į antrą arba trečią aukštą, tačiau koks skirtumas, jei kalnų pasirodymą geriausia stebėti lauke? Dar iš Daržilingo galima keliauti siauru traukinuku į gretimus miestelius arba iki paties Siliguri, jau esančio kalnų apačioje. Tie traukinukai įdomūs, bet labai lėti, todėl negaišome jiems laiko. Užtai vieną dieną skyrėme vien trekkingui po arbatos laukus ir tai buvo nuostabu! Miesto pašonėje esančiuose laukuose, apsuptuose didingų kalnų, jautiesi, lyg vėjas iš galvos išpūstų visas problemas ir visas mintis, kurios trukdo atsipalaiduoti. Nors truputį ir sulijo, gavome kompensaciją – galėjome stebėti, kaip iš greta mūsų esančio slėnio išlenda vaivorykštė. Iš Daržilingo grįžti į Delį nebuvo sunku – už 40 litų pasisamdėme vairuotoją, kuris per dvi valandas nuvežė mus iki Bagdogros oro uosto prie Siliguri, o iš ten – jau tiesiai į Delį.

Pabaiga: įsivaizduokite, kad dovanų gavome tortą, tačiau atsikandome tik šokoladinės gėlytės ir pabandėme jums nupasakoti viso torto skonį. Savaime suprantama, jog trys savaitės yra niekas tokioje šalyje, kaip Indija. Todėl atsiprašome, jei kažkur prašovėme ar buvome labai paviršutiniški ir džiaugiamės, jei šitas pasakojimas padės jums patirti kuo daugiau teigiamų įspūdžių keliaujant po šią nepatirtų pojūčių šalį…

VL (tekstas anksčiau publikuotas road.lt)

Views All Time
Views All Time
1473
Views Today
Views Today
1
0 0