Kelionių mokslo sudedamoji dalis – filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau.

Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam, negu atvirkščiai. Vėliau katinas prisiminė, kad jo tėvynė tai Siamas ir jis baisiai panoro ją pamatyti”. Gal ir aš aname gyvenime buvau Tibeto švilpikas, kad mane patraukė būtent į Himalajų kalnus.Kelionių mokslo dalis – geografija. Nepalas, tai du kartus didesnė šalis negu Lietuva, jos ilgis 650 km, o plotis 200 km, tačiau gyventojų ten yra net 9 kartus daugiau – 28 milijonai! Beveik visi jie gyvena siaurame, 100 km pločio lygumų, slėnių ir džiunglių ruože, nes didžiąją šalies dalį užima Himalajų kalnai. Nepale yra 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų ir aukščiausias – Everestas. Nepalas turi net 5 klimato juostas, nuo subtropinės iki arktinės. Tai be galo įdomi ir egzotiška šalis.

Kelionių mokslo dalis – istorija. Nepalo karalystė buvo suvienyta XVIII a. o nepriklausomybė suteikta 1923metais. Pirmieji turistai, į šią, uždarą Himalajų karalystę pateko tik 1971 metais. Tuomet pliūptelėjo hipių banga, kuri čia nevaržomai rūkė žolę ir gyveno bohemišką gyvenimą. Nuo jų laikų Nepalo pavadinimas, šifruojant pirmąsias raides, skamba labai romantiškai: Never Ending Peace And Love (Niekada Nesibaigianti Taika Ir Meilė). Įsikišus maoistams, nuo 1996 iki 2006 metų karalystėje vyko pilietinis karas, o šį pavasarį, karalius buvo nušalintas ir Nepalas paskelbtas Federacinė Demokratine Respublika. Nežiūrint demokratinių permainų, Nepalas lieka viena skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Tai krenta į akis, vos atvykus.

Kalnų glėbyje

Po plaukimo, išsidžiovinę drabužius, krauname kuprines ant mašinos stogo ir važiuojame į sekantį, kalnų žygio, etapą. Kadangi likau be sandalų, bandau juos nusipirkti pakelėje. Tačiau tokio dydžio kaimeliuose neaptinku. Besikratant per duobėtus kelius ir žiūrint į kalnų serpantiną, mūsų vado šerpo paklausiau, ar dažnai mašinos kalnuose nugarma į apačią? Atsakymas viltingas – būna, kad ir nenuvirsta….

Pradedame Anapurnos treką nuo Besishahar miestelio, čia suvažiavę visokio plauko keliautojai iš viso pasaulio, kurie su kuprinėmis ant pečių bandys kalnais nukeliauti net 300 km. Didžiąją jų daiktų dalį neš nešikai šerpai, keliautojai mažose kuprinaitėse turės tik fotoaparatus ir vandenį. Sakoma, kad šią išmonę, sugalvojo amerikiečiai, nes tik jie vos tepavelka savo užpakalį. Mūsų grupės vyriokai: Leonas, aš ir Linas, nešame kuprines patys, todėl likusieji į juos žiūri kaip į kvailius. Merginos: Renata, Lina, Vilma ir Rasa – gailestingos, joms gaila šerpų šeimų, kad jos liks be užmokesčio, todėl sąžiningai atiduoda savo kuprines, pilnas visokiausių gėrybių, nešikams.

Pirmieji žingsniai kalnuose, kaip ir medaus mėnuo po vedybų. Akys žvalios, kojos mitrios, protas šmaikštus ir norisi be galo pokštauti. Juk visam mėnesiui ištrūkome nuo kasdienybės rutinos. Kelionę, lyg savo kūdikį jau laikome už rankos. Maži vaikai mažos bėdos, sakoma liaudyje. Aplink kalnai, ryžių laukai, virš galvų šniokščiantys kriokliai, o apačioje riaumojanti upė. Minties krašteliu pagalvoju, jog žygiuoti kalnais kur kas linksmiau ir saugiau… Vidurdienį pasiekusi epogėjų saulė tarpeklyje orą įkaitina virš + 30 laipsnių karščio. Marškinėliai šlapi, juk subtropikai, nors ir 1398 metrai virš jūros lygio.

Penktą žygio dieną pasiekiame Pisango kaimelį 3200 m aukštyje. Čia gyvena tibetiečiai. Svečių arba Arbatos namai, kuriuose apsistojome, viešbučiu nepavadinsi, tai greičiau iš lentų sukaltos ir moliu drėbtos trobelės. Kambarėliuose pastatytos medinės lovos, miegosime apsikloję savo miegmaišiais. Kol šeimininkai ruošia vakarienę, kabančiu tiltu persikėlę per upę kylame kelis šimtus metrų į viršų, aplankyti Senojo Pisango. Terasiniuose laukuose tibetiečiai rankomis pjauna grikius ir tvarkingai juos pėdais deda ant žemės. Nuo budistų šventyklos atsiveria snieguotos Anapurnos II 7939 m viršūnės. Tik dabar, šiek tiek kilstelėjus į viršų pamatome, jog esame kalnų glėbyje, iš visų pusių mus supa aukščiausi pasaulio kalnai – Himalajai. Stovime užvertę galvas, o jausmas toks geras, net pradeda svaigti galva.

Kalnų žavesys + kalnų liga = nušvitimas

Manangas – 3540 metrų aukštyje, čia numatyta aklimatizacijos laisva diena. Kylame ryte pasivaikščiodami prie Gangapurnos ežerėlio. Atpuškėjęs upeliūkštis iš vienvardžio ledyno tarsi įkrito į kraterį ir jame susidarė pilkšvo vandens tvenkinys. Kylant virš jo, keičias vandens spalva, ji tampa mėlyna. Kitame slėnio krašte gerai matosi senasis Manangas, tipiškas tibetiečių kaimas. Nuo čia prasideda etninės Tibeto žemės, kurios buvo prijungtos prie Nepalo. Čia XII a. pamokslavo garsusis Budos mokslo skleidėjas, jogas ir poetas Milarepa, netoliese yra ola, kurioje jis medituodavo. Aukštai kalnuose matome vienišą vienuolyną, iki jo tektu kelias valandas kopti į viršų. Tarp akmens stupų – simbolizuojančių taiką ir Budos nušvitimą, plevėsuoja spalvotos maldų vėliavėlės. Kai vėjas jas plevena, tuo metu maldos kyla į dangų, nunešdamos į kalnų viršūnes „Om mani padme hum” mantrų mantrą.

Po pietų aplankome Pocho Gompa budistų vienuolyną, turintį daugiau negu 500 metų. Vienuoliai žiemai jį palieka, vyksta į Katmandu ir tik prižiūrėtojas, atvėręs mums vartus, gyvena čia vienas. Įeiname batus palikę prie durų. Paaukojame pinigėlį ir gauname po spalvotą virvelę, kurį palaimino pats Dalai Lama. Į šventyklą šviesa krenta pro viršuje, šonuose įrengtus langelius, todėl smilkalų dūmai, paliesti saulės spindulio, tarsi ištirpsta. Bandau pūsti apeigines, didžiules jūros kriaukles ir ilguosius trimitus. Tibetietis nustebęs, kad man pavyksta išgauti minkštą garsą; jis nežino, kad aš groju „Trimito” orkestre. Keturiuose kampuose kabo baisios kaukės, jos turi atbaidyti piktąsias jėgas nuo medituojančių vienuolių. Viena iš jų su ilgais karčiais. Klausiu mūsų šerpo ar jis tiki ječių egzistavimu. Jis sako, kad prieš daugel metų jie tikrai gyveno, viename vienuolyne prie Everesto, jis matė ječio skalpą ir sudžiuvusią ranką. Kažkur buvusi visa mumija, tačiau ją kažkas pavogė. Vėliau žmonės ječius sudievino ir jie tapo mitu.


Kelionių mokslo dalis – religijotyra.

Į perėją išeiname 3 valandą nakties. Danguje žiba žvaigždės, temperatūra minusinė. Su švieselėms, lyg jonvabaliai, lėtai judame į viršų. Greičiau primename zombius, nes deguonies trūkumas organizmą sukausto, netgi sunku darosi mąstyti. Po valandos pasiekiame aukštutinę stovyklą 4900 m aukštyje. Skauda galvas ir pykina. Vėl kylame į viršų sniego laukais. Aušta, kartu ir šąla. Pakilimas, posūkis, vėl pakilimas, rodos jam nebus galo. Šaltas oras, įkvėpiant erzina pavargusius plaučius. Prieiname trobelę, kurioje susigrūdę, gelbėdamiesi nuo šalčio keliautojai geria arbatą. Nusiėmus kuprinę, į nugarą ima pūst šaltas vėjas, todėl iš jos traukiu pūkinę striukę. Vienai iš mūsų merginų, pasidaro bloga. Per raciją girdime, kad keli žydai sugrįžo į apačią. Sueiname į vidų visas mūsų septynetas ir drebame, nors šalčio tik – 8 laipsniai, tačiau kalnų vėjas skvarbus. Arbata suteikia jėgų ir ryžto vėl kilti į viršų.

Dangus apsiniaukia ir ledynais dengtos viršūnės susilieja su debesimis. Sniegas po batais žygiuojant girgžda, nėra kada grožėtis aplinkiniais vaizdais, nes kojos ima slysti. Šią akimirką labai svarbu paklusti savo vidiniam organizmo ritmui: einu tokiu greičiu, kokiu galiu – nei lėčiau, nei greičiau. Kas nori, tegul lenkia, kurį reikės pats aplenksiu. J.Brodskis sakė, kad kalnuose reikia judėti lėtai, jeigu reik, šliaužte šliaužt…

Thorung La perėją esančią 5416 m aukštyje pasiekėme apie vidurdienį. Daugeliui mūsų etnožygio „Nuo Žemynos iki Anapurnos” narių tai buvo aukščiausiai pasiektas kalnų taškas. Aplink žmonės džiūgavo ir glėbesčiavosi, lyg įkopę į Everestą ar sutikę Naujuosius metus, visiems tai buvo tarsi tikras nušvitimas! Prie akmeninės stupos, papuoštos plevėsuojančiomis maldos vėliavomis, paskubomis išbarstau iš Lietuvos, nuo Žemynos aukuro atvežtus pelenus. Tai linkėjimai Anapurnai nuo baltiškos sesės Žemynos! Fotografuojamės ir kol nuo viršūnių nenusileido pūga, leidžiamės žemyn.

(Bus daugiau)

Views All Time
Views All Time
3195
Views Today
Views Today
2
0 0