Istorinė praeitis
Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno vikingai.
Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a. vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės kraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.
