Norisi atostogų, bet jos dar toli. Todėl mintis pradeda nardyti prisiminimuose ir ieško atgaivos. Gal atgaivos kasdienių darbų rutinoje galima būtų pasiieškoti egzotikoje ? Du bene labiausiai egzotiški kraštai man – Islandija ir Rusija. Sunku rašyti apie Islandiją taip, lyg krizės ir nebūtų buvę. Kokia ji dabar – ši mažytė egzotiška šalis – neįsivaizduoju. Užsimerkiu ir rašau taip, lyg krizės niekad nebūtų buvę.

Nacionalinio charakterio atspindžių, įspaudų mene tyrinėtojai teigia, kad jie kinta, transformuojasi ir nėra pastovūs, atsparūs laikui. Galbūt. Bet visgi kažkokia šerdis, kuri ne visada regima, bet nuspėjama, manau, išlieka.

Šalia aristokratiškų švedų, geraširdžių danų, gamtos vaikų norvegų, suomiai neva esą kaimiečiai, už kuriuos didesni provincialai tik islandai. „Ledo šalis“ yra lyg ir pasimetusi pusiau arktinėje zonoje. Vulkaninė sala – tolokai nuo kontinentinės Europos Dievo nusviesta ir, rodos, žmonių primiršta – yra tarsi klaida, suteikianti eukumeniniam projektui tikro meniškumo. Didelę Islandijos dalį sudaro negyvenama plokštikalnė, lavos laukai ir amžini ledynai. Sala garsėja gamtos išdaigomis. Čia, spengiančioje tyloje, – tarsi klausiančios, matinės  kalnų ežerų akys. Ten – rodos, pakylėjantis žmogų į orą krioklių šniokštimas, gaudžiantis triukšmas. Net vanduo geizeriuose dėl slėgio užverda ne šimto, o trimis laipsniais aukštesnėje temperatūroje. Netikėtos, bet tiksliai it šveicarišku laikrodžiu nureguliuotos vandens papliūvos į dangų, garų driekenos pažemiais, aitrus sieros kvapas. Turistui kirba pasąmonėje giliai gramzdinamas ir iki galo nepaskandinamas nerimas, verčiantis net gamtovaizdžio tinguly, nuobodyje ieškoti pranašiškų artėjančios katastrofos ženklų.

Sakome, amžini kaip kalnai… Bet ten – per šimtą tariamai snūduriuojančių ugnikalnių, iš kurių bent šeši – pusė didžiausių Europoje ir Atlanto pakrantėje. O žemės drebėjimai?.. Dažnokai ir akmenynas, trankiai pasipurtęs, švystelėdavo plonytėlaitį  žemės dangalą ir atverdavo savo grėsmingas įsčias. Vandenyno pakrantė su šimtatoniu nežinia nuo kada netirpstančiu ledkalniu. Galų gale pati  vulkaninė sala kaip kažkas nestabilaus, laikina ir neprognozuojama. Geliamai skaudus amžinybės ir akimirksnio, pastovumo ir laikinumo, įprastumo ir keistumo kontrastas. Ledas – tai, kas pas mus netvaru, – ten dažnokai amžina. Ilgaamžiškumo simbolis pas mus – akmuo, ten dažnai korėtas, akimoju trupantis į dulkes kišenėje, delnuose. Dirvožemio mažiau nei akmenų. Pakrantės paplūdimys, smėlis vaikų žaidimų aikštelėse – juodas it asfaltas ir klampus. Grėsmingas islandams buvo XVIII amžius. Jo pradžioje po raupų epidemijos sala neteko trečdalio gyventojų. Amžiaus pabaigoje vulkanų išsiveržimai, žemės drebėjimas islandus privertė net kurti planus, kaip išsikraustyti iš salos.

Kontrastas slūgso šalia kontrasto. Panoraminių vaizdų didybė, skaudžiai ryškus didelių ir mažų daiktų santykis byloja apie kalnuotos šalies gamtovaizdį. Apskritai, akiai veriasi susižavėjimą, o kartais šiurpą keliantys nežemiški gamtovaizdžiai. Stulbinamas knygynuose Islandijos gamtos fotoalbumų pasirinkimas ne tik keliauninko nuostabai, bet ir islando pasididžiavimui. Kalnai – nuostabiai permainingas ir fotogeniškas modelis, kone kas minutę kaprizingai keičiantis savo įvaizdį. Gamta fotografuojama ne tik visais metų laikais ir paros momentais, bet visais įmanomais ir negalimais rakursais, iš paukščio, iš lėktuvo, turbūt iš palydovo ar dar nežinia kokių aukštybių. Pradedi vis labiau tikėti panteizmu ir meno galia – fotoalbumuose veriasi gniaužiantys kvapą, dar įspūdingesni, gražesni nei gyvenime vaizdai.  Taip ir norisi sulįsti į kokį puslapį ir ištirpti.

Islandijos krantai – uolėti, fiordų išraižyti. Floros ir faunos įvairovė menkutė. Akis nustemba, džiūgauja išvydusi vienišą medį, gyvą būtybę. Anei miško – tik Nacionaliniame parke, anei roplių, anei varlių. Didžiausi gyvūnai – šiaurės elniai, lapės – įvežti. Negausios gyvūnijos gyvybingumą tarsi simbolizuoja lapuotųjų šeimų samanos, neturinčios šaknų ir maisto medžiagas siurbiančios visu kūnu. Natūralios prigimties alpinariumai atrodo tarsi rafinuoto skonio sodininko.

Saloje gana pastovi temperatūra, tik keleto laipsnių skirtumas tarp vidutinės vasaros ir žiemos mėnesių. Retsykiais vėjas būna toks stiprus, o sniegas talžo verčiančiomis iš kojų vytinėmis. Tuomet supranti, kad tai Atlanto, ne jūros gaivalas.

Žmonės nenoriai kraustosi į itin moderniai įrengtus butus daugiaaukščiuose, su fantastiškais reginiais pro viršutinių aukštų langus. Nors aukštesniame nei penkių aukštų name yra privalomi specialūs gelžbetonio, plieno karkasai. Islandai , matyt, nepamiršta, kad Reikjavikas yra įsikūręs aktyvioje seisminėje zonoje.

Darbo architektams Islandijoje atsirado tik XX amžiaus pradžioje, statantis miestams. Pastatas, išdygęs prieš pusšimtį, laikomas senu, o prieš šimtą – labai senu. Vienas ankstyviausių Reikjavike – Parlamento pastatas, išdygęs 1880-1881 m. Štai tau, seniausias pasaulyje parlamentas, pradėjęs dirbti daugiau nei prieš tūkstantmetį, 1117-1118 metais įsigalėję rašyti įstatymai ir viena seniausių literatūrų pasaulyje vystėsi po atviru dangumi ir žeminėse. Matyt, kiekviena šalis turi kultūrinių paradoksų.

Tarp islandų nacionalinių patiekalų – degtinė „Juodoji mirtis“, devynetą mėnesių pūdytas ryklys, burnos receptoriams atrodantis lyg grynas amoniakas. Mums tai daro tokį pat įspūdį, kaip ir islandams, išgirdus, kad mes į bulvių plokštainį grūdame kiaulių uodegas, ausis ir kojas. Gyvenant švariai ir kvapniai, norisi nors kartą per metus, pavyzdžiui, per Kūčias islandams kepta žuvimi – raja – kaip reikiant užsmardinti laiptines, butus, kad būtų ką visus metus atsiminti.

Taigi, man patiko Islandija ir Reikjavikas, ir nieko nepadarysi. Gera mintimis pasiekti šią mažytę egzotišką šalį, kur viskas, regis, kitaip.

Komentaras, skaitytas „Klasikos“ radijo laidoje „Ryto allegro“

Views All Time
Views All Time
2877
Views Today
Views Today
2
0 0