Gelgaudiškio dvaras

XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai.

Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Tokia situacija pasinaudojo Skirsnemunės ponas Stanislovas Skopas ir jėga užgrobė Gelgaudiškį. Tik įsikišus karaliui Žygimantui Senajam, dvaras buvo sugrąžintas našlei, o po jos mirties tapo jos posūnių dalybų objektu. Po ilgų derybų 1566 m. Gelgaudiškio dvaras atiteko Povilui Sapiegai. Šis didikas 1578 m. Gelgaudiškyje pastatė pirmąją bažnyčią. Po Povilo Sapiegos mirties dvaras atiteko Andriui Sapiegai. 1595 m. baigėsi Sapiegų šeimininkavimas Gelgaudiškyje. Dvaras su visais statiniais ir žeme, taip pat ir Zapyškio dvaras, buvo parduoti Gardino žemės teisėjui ir Perstūno laikytojui Grigaliui Masalskiui. Tačiau naujai įgytu turtu Grigalius Masalskis neilgai džiaugėsi, dvaras buvo perparduotas Kasperui Oziemblovskiui. Gelgaudiškio dvaro vardas pirmą kartą paminėtas 1599 m. turto dalybų akte. Tuo metu jį valdė Motiejus ir Andrius Oziemblovskiai. Iki Žečpospolitos padalinimo Gelgaudiškį dar valdė kunigaikščiai Čartoryšskiai. XVIII a. pab., po valstybės padalinimo, Gelgaudiškis kartu su Užnemunės sritimi atiteko Prūsijai. Dvaro ponu tapo baronas Teodoras Keidelis. Po jo mirties dvaras atiteko sūnui Gustavui, kuris, sekdamas tėvo pėdomis, steigė naujus palivarkus, žiauriai išnaudodamas valstiečius, stiprino savo ūkį. Čia veikė šveicariškų ir limburgiškų sūrių įmonė, garsėjo Keidelio žirgynas. 1875 m. Gustavas Keidelis neteko Rusijos pilietybės. 1887 m. paskelbus įstatymą, draudžiantį užsienio piliečiams pasienio zonoje valdyti dvarus, Gustavui Keideliui teko parduoti dvarą. 1892 m. Gelgaudiškio dvarą nusipirko bendrovė, kurios savininkai buvo J.Montvila, J.Svida, A.Baltutis ir A.Zanas. Dvaras neilgai buvo šios bendrovės nuosavybe. Už vieną milijoną rublių Gelgaudiškį nusipirko grafas Komaras. 1918 m. į dvarą buvo atsiųstas įgaliotinis J.Budrys. Neilgai trukus Gelgaudiškio dvarą išparceliavo. Dvaro rūmus valstybė pardavė Amerikos lietuviams, kurie čia įsteigė vaikų prieglaudą. Prieglauda buvo iki 1941 m., po II pasaulinio karo rūmuose įkurta pagalbinė mokykla-internatas. Yra žinoma, kad pirmieji dvaro rūmai buvo medinė pilaitė.

Valdant Gelgaudiškį Gustavui Koideliui, apie 1842-1846 metus, buvo pastatyti dabartiniai rūmai. Tai vienaukštis, neklasicistinis pastatas- respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Stovi jis ypatingoje vietoje. Kai artėji prie rūmų iš pietų pusės, atrodo, kad jie pastatyti nesibaigiančioje lygumoje, o kai žvelgi į juos iš šiaurės pusės matai, jog tai aukštas Nemuno slėnio šlaitas.

Straipsniai 1 reklama

Abu rūmų fasadai- su kolonomis, dailiomis baliustradomis, gražiais metalo dirbiniais ir kitais puošybos elementais, kurie dar gerai išsilaikę. Rūmų interjeras kažkada pasižymėjo skoningu puošnumu. Tai gražus parketas, puikios kesoninės ir su dailia gipso lipdyba lubos, ornamentuotų, brangių koklių krosnys ir židiniai, šilku ir oda išmuštas sienas dar puošė ir tapyba, gražūs medžio dirbiniai ir daug kitų vertingų elementų, kuo galėjo pasigirti tik kai kurie Lietuvos dvarų rūmai.

Išilgai Nemuno kranto driekiasi 5,3 ha parkas su alėjomis, gazonais ir tvenkiniais. Tai ne tik vienas didžiausių Lietuvos parkų, bet ir pasižymintis sudėtinga struktūra, kuri nuo griežtų geometrinių formų pereina iki didingos natūralių šlaitų girios Nemuno paslėniuose. Jo kompozicijos ašis nutysta per viršutinę plynaukštė statmenai Nemuno slėnio šlaitui, palei kurio briauną skersai ašies ir dunkso pailgo silueto rūmai. Žemyn nuo jų tarp milžiniškų ąžuolų terasomis buvo įrengti laiptai į Nemuno slėnį. Kitapus rūmų, už parterio, kompozicijos ašį ženklina ketureilė sidabrinių klevų alėja. Ji- ne tik šio parko įžymybė, bet ir viso Lietuvos parkų palikimo unikalumas.

Parko gamtiškoji apoteozė – rytuose jį uždarantis vaizdingas Šilupės slėnis su legendiškojo Velnio kalno panorama. Tai tarsi antroji parko kulminacija po sukurtos apžvalgos aikštelės rūmų terasoje į Nemuno slėnį. Abi jos gamtos ir žmogaus kūryba, kurios sinteze ir paremtas didis šio parko patrauklumas, kokių nedaug teturime. Kompleksiška savo verte Gelgaudiškis tvirtai įeina į antrąjį Lietuvos parkų dešimtuką ir yra vienintelis toks Šakių rajone.

Views All Time
Views All Time
1922
Views Today
Views Today
3

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

99 − = 94