Fuksus grūdino pelkėse!
Lapkričio 22 dieną gražioje sodyboje šalia Vilkokšnio ežero įvyko Vilniaus universiteto Žygeivių klubo (toliau – VUŽK) fuksų krikštynos.
Buvo pakrikštyti 36 naujieji žygeiviai. Bet apie viską iš pradžių.
Pakeliavus traukiniu šiek tiek už Vilniaus, prasidėjo žygis pėsčiomis. Fuksams buvo pasakyta, kad šio žygio pabaiga – paslaptinga sodyba. Kartu žygiavo ir didelis būrys senų turistų, kurių tarpe ilgametis VUŽK vadovas Tadas Šidiškis. Paklaustas kelintos jam šios krikštynos, T. Šidiškis pasakė, kad skaičiaus jau seniai nebepamena. Beje, jauniausiam žygio dalyviui tebuvo 3 mėnesiai. Taigi VU žygeiviai smagiai traukdami dainas ėjo per kaimus, pievas, miškus. Gal tik atsitiktinai, o gal ir ne, žygio maršrute atsirado pelkė ir tankūs šabakštynai. Taip beklaidžiojant po Varėnos bei Trakų apylinkes ir sutemo, o žygio tikslas dar nebuvo pasiektas. Daugeliui naujokų žygiavimas tamsoje paliko didžiulį įspūdį. Galų gale visi suvargę, bet linksmi atkeliavo į sutartą vietą. Tuomet fuksai buvo nuvesti prie senovinio aukuro – Žaliosios Alko, kur pagonys aukodavo aukas ugnies deivei Gabijai. Ten žygeivių klubo naujokai turėjo prisiekti „pereiti ugnį ir vandenį bei mest mokslus, jei šie kartais trukdytų žygiams”. Po priesaikos stipriausiems fuksams buvo įsakyta nešti VUŽK prezidentę Laurą Jorudaitę ant neštuvų. Nelengva buvo fuksams, nes teko eiti per klampynus ir balas. Taip keletas batų (kai kam gal paskutinių) amžiams pasiliko klampynėse…
Tačiau gal tai išėjo ir į gerąją pusę, nes vėliau fuksai suprato, kad tas, kas buvo iki tol – tik menkniekis. Visi 36 naujokai buvo surišti virve į vorelę ir paleisti įrodyti savo priesaikos. Šios voros gale buvo pririšta „Sąžinė” – pusės žmogaus didumo medinis pagalys, te būna pašlovinti tie, kurie turėjo ją su savim temptis… Bet kokios viltys išsaugoti batus staiga žlugo – fuksų būreliui teko pralįsti pro pusės metro aukščio tiltą, virš sraunaus upelio, perbristi natūralius „baseinus”, perlipti medžius, peršokti upelį su „tarzanke” ir visa tai atlikti surištiems. Kliūčių, o gal geriau pavadinti krikštynų, ruožą pabaigė dvi lygiagrečiai viena virš kitos surišto virvės, už kurių laikydamiesi fuksai turėjo nusigauti į kitą krantą – išsvajotąjį finišą. Jei kuris iki tol buvusiosiose kliūtyse liko sausas, tai čia organizatoriai praktiškai nepaliko šansų. Daug fuksiukų kaip lapai krito nuo lygiagrečių, kiti dar bandė rodyti akrobatinius triukus bei gudrauti, bet galiausiai vis vien pasiduodavo stichijai. Ant kranto jų laukė šventas žygio batas, kurį reikėjo pabučiuoti.
Galiausiai visi pakrikštytieji sulindo į pirtį, atsišildyti pašalusių kojyčių…Visą dieną dainuota daina: „Kas čia yr, kas čia yr, kad alaus neduoda?” pagaliau suveikė ir fuksai draugiškai dalinosi „uždirbtu” kubilu alaus.
Po oficialios krikštynų dalies žygeiviai sugūžėjo į sodybą linksmintis. Iš viso ten suskaičiuota per šimtą žmonių. Lauke degė laužai, grojo armonikos, trepsėjo šokiai iki paryčių. Naujokai buvo labai patenkinti, dalijosi įspūdžiais ir dėkojo krikštytojams. Tegyvuoja tie, „kurie nebijos košės su uodais!”.
Labai išvargę visi sugulė miegot, kas sodyboje, kas kluone ant šieno, o kas tiesiog lauke…Oras krikštynoms pasitaikė tikrai geras – palyginti šilta kaip gruodžio mėnesiui, kažin kaip viskas būtų pasisukę, jei spaustų šaltukas…
Krikštytojai savo ruožtu sakė seniai neregėję tokių smagių ir šlapių krikštynų, labai džiaugėsi gausiu naujų VUŽK narių būriu.
