Data: 2000m. birželio 22-27d.
Pasakojimo autorius: Arūnas Starkus mailto:libra.arunas@tdd.lt

Maršrutas:
Orijos ež.(LT) – siena (Kalvarijų postas) – Szypliszki – Rutka-Tartak – Wizajny – Zytkiejmy – palei Kaliningrado sr. siena – Goldap – Grabowo – Nasuty – Golubie Wezewskie – Szeszki – Wezewo – puszcza Borecka – Jeziorowskie – Gizycko – Skop – Orlo – Ryn – Woznice – Orzysz – Elk – Kalinowo – Cimochy – Raczki – Dowspuda – Wigry ez. – Wigry – Suwalki – Becejly – Szypliszki – siena.
Viso: apie 450 km

Iki, per ir po to, kai baltai šventė savo pagoniškas šventes, šešiese dviračiais inventorizavome kadaise germanų ir slavų iš mūsų atimtas ar per žioplumą prarastas žemes: Suwalszczyzna ir Wielkie Jieziora Mazurskie.

Iki Orijos ežero (tinkamas nakvynei) už Kalvarijos pasitranzavome autobusiuką. Po to pajungėme darbui kojytes ir rankytes.

Per siena į (į abi puses) pervažiavome lengviausiai, nors ir dviračiais. Jokių derinimų su Jucevičium ar muitininkų vadais neprireikė.

Pirmojo lenkiško alaus degustacija, ir- į vakarus. Neminėsiu to , kad pravažiavome nykius lenkiškus miestelius Szypliszki, Becejty, Rutka-Tartak, Wizajny. Laimė prasidėjo, kai kalnai ėmė augti, o kelias narsiai kopti aukštyn. Vienas nuostabus užaukštėjimas- 800 m. ilgio. Silpnesnių nervų važiuotojai net nulipa nuo balnų. Ant viršūnės- kultūringas naujas medinis bokštelis (specialiai turistams privilioti- nemokamas). Vaizdai atsiveria puikūs, bet Lietuvos nesimato.

Karšta. Parduotuvėse galima gauti ledų, bet sunkiai sūrio, dešros, normalios sriubos pakeliuose(visur- tik ta, kuria galima valgyti nevirus- jak Czypsy), kruopų neplastmasiniuose maišeliuose ir iš viso neįmanoma gauti duonos. Zato jiest truskawki (tipo braškės- po 2 zl už kg).

Karščiausią paros laiką praleidžiame ant ežero kranto- kepame saulėje, nes nendrės nemeta ant mūsų jokio šešėlio. Nepadorus garsas- iš meilės saulei sprogsta pirmoji degamos dviračio padanga. Rūbais dangstome dar gyvus ratus. Sapno pasekėja Violeta, giedodama Lenkijos himną nuoga puola vandenin. (IR TAIP ATIDARO DIDIJĮ NUDISTŲ ŽYGĮ skirtą BALTŲ ŽEMĖMS SUSIGRĄŽINTI).

Privažiavome ir iš labai arti apžiūrėjome stulpelį, kuris žymi Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos sienų sankirtą. Stebėjomės, kad nė vienos šalies pasienietis tos vietos nesaugo.

Zytkiejmy. Sutinkame šių vietų lietuvį. Draugeliai baksnoja jį ir krizena – kad jis irgi litiewcas. Paskutinis mohikanas pasakoja, kaip jis baigia nutautėti ir net nešvenčia Joninių, nes ir lenkai jų nešvenčia. Pradeda šmirinėti vokiečiai. Jie fotografuoja niekuo neįdomias apsilupusias sienas, karves šalia tų sienų ir gandralizdžius ant kiekvieno namo kraigo.

Pagaliau pasukame iš gerkelio į miškakelį. Puikiai važiuojasi, nors jau kyla įtarimas, kad vokiečiai savu laiku tą keliuką buvo išgrindę akmenukais. Gūdus miškas, bet pakelės senovėje apsodintos ąžuolais ir skroblais. Įsibėgėjame ir bandome prašokti lenkų-rusų sieną. “Wstep wzbroniony”. Kažkoks spalvotas rąstigalis žymi, kad kitoj pusės platokos “kvartalinės” – Rusija.

Bandome ropoti palei siena mišku, bet aplinkui tokios šlykščios pelkės, kad grįžtame į kelią. Vėl atšaka, vedanti link sienos – dar vienas bandymas- ir vėl tas pats šlamštas – nebyli, nesaugoma siena. Jotvingiams artai prūsams nenuskilo – miškuose nėra nei kokio uogienojo, nei sausos vietelės. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šventasis Albertas per tokius miškus brovėsi.. Sutinkame pagaliau ir pareigūną. Lekia sportiniu Hondos motocikliuku. Vaikinas mus iš karto supakuoja ir bando aiškintis, ką čia mes veikiame pasienio zonoje. Na, stovime su iškeltomis rankomis kokį pusvalandį, kol jis į “centrą” racija siunčia duomenis ir gauna atsakymus. Tris kartus perklausia, ar mes tikrai nežinome, kur esame ir kad taip elgtis negalima. “ne, ne nežinome”. Dar parodome 1979m Lenkijos gaublio atšvietą. Jis apsidžiaugia, kad su tokiu žemėlapiu galima pasiklysti ir mus palydi į “tikrąjį” keliuką.

Kelias– tikras prieškario civilizacijos produktas- grįstas akmenimis. Dardame kaip krokodilas Giena ant pneumoplaktuko. Imame suvokti, kaip žiauru sodinti žmones ant kuolo arba ant bambuko daigelio. Tokių kelių – gal bent pusė. Jų kaip ir gyvenamųjų namų lenkai neardė, o su “malonumu”naudojasi. Vokiečių turistams mozūrija –kaip kokia istorijos pamoka- grįžimas į nacionalsocialistų valdymo laikus.

Nakvynė- ant vakarinio Goldap ežero. Lenkai gyvena kempinguose. Lietuvis “laukinei” nakvynei gali rasti vietelės prie kiekvieno ežero. Yra ir laužaviečių. Niekas nesikabinėja. Nors už kilometro- Rusijos siena. Goldap- nieko įdomaus. Pažymėtinas tik fontanas miesto centre- buožgalvių rojus.

Lenkai turi išsileidę bent kelių rūšių ~ 1:100 000 žemėlapius. (mapa turysticzna). Kioske ar knygyne nusipirkę 2 lapus po 6,7 zl apėmėmė visą mūsų maršrutą.

Toliau traukiame link Gizycko. Iš karto už Goldapo- Goldapska Gora- įspūdingas piliakalnis- matosi pusė pasaulio. Toliau- aukščiausias kalnas apylinkėse- Szeska G. 309m. Apaugęs mišku- neįdomus. Bet apylinkės puikiai banguotos. Nužemėjimas. Skriejame neįvardintais keliukais.Provėžos tokios gilios, kad karts nuo karto užkliuvęs pedalas išmeta dviratį su visu raiteliu bent pusmetrį į viršų. Kalvelės- nuostabaus grožio. Ir nė vieno neįdirbto laukelio. Miežiai jau geltoni. Visur žydi liepos.

Puszca Borecka. – Uodų karalyste. Nors ežeriukai nuostabiu dugnu ir skaidriausiu vandeniu.

Nakvojame pietinėje Zabinki ežero pakrantėje. Didesnių ežerų pakrantėse-daugybė kempingų. Palei mažesnius – galima rasti nuostabių vietelių. Ryte atsibudę žiūrim- abejose mūsų maudymosi vietose – po žveją.
Prie vieno siunčiame nuogąją mergelę išblaškyti plūdžių.
Žvejys sustingęs stovi ir nereaguoja.
Mergelė ilgokai pliuškenasi. Išvaiko žuvis ir plūdes.
Žvejys sustingęs.
Jo draugas jau išeina- “niekliujie”.
Žvejys suakmenėjęs stovi.
Išvažiuojame.
<…>
….o jis kas rytą eina į ta vietą. Ir laukia , laukia.

Priartėjome prie didžiųjų Mozūrijos ežerų- kurortinė zona. Gizysko – pirmasis miestas , turintis visus reikalingus kurorto atributus: kainos apie 30 proc didesnės, žmonės su šortais, įdegę, pilna vyresnio mokyklinio amžiaus vaikų (?) su spalvotomis naujomis kuprinėmis. Ieškome pilies- ji- tik trijų aukštų nedidelis renesansinio fasado namukas, kuriame ruošiamasi įrengti motelį. Dar yra Klaipėdos akvariumo tipo tvirtovė, kurioje įrengtas muziejus. Tiek tos kultūros.

Maistas: tavernoje galima pavalgyti įvairių ežerų žuvų- pliusas. Poilsis- ežerai pilni jachtų. Jos plaukia kanalais iš vieno ežero į kitą (varikliukai burzga). Kartais viena jachta tempia kokias 6. Susitikę iš priešakio ką atplaukiant sveikinasi: dzien dobry. Linksi, šypsosi. Laivai sriubos lėkštėje. Laimingi tie lenkai-nedaug jiems tereikia.

Lekiame į kitą kultūrinį objektą turintį miestą- Ryn. Pakeliui prisivalgome aviečių. Mus iki kaklo įsibridusius raudonose uogose, kalbina lenkė- “ką čia valgot žalias avietes. Va aš čia visai netoli kibirą žemuogių prisirinkau.” O avietės saldžios ir daug. Rojus. Ryno pilis- labai panaši į kažkokį apgriuvusį 19a. fabriką. Pravažiuojame net nesustoję. Zato užeiname į restauracja, kur kepsnys kainuoja tik 3.6 zl.

Prasideda prisitraukimas prie Lietuvos. Skrendame pasakišku greičiu- mus veda lenku berniukas- naujasis vadas. 28 km/val- jo mėgstamas greitis. Laikosi gana ilgai. Bet 29km/h- nebeatlaiko. Įsibėgėjame. Ruošiame audra ekomaratonui: į kalną 30km/h, lygioje vietoje: 35, į pakalnę- 40. Įdomu. Bet įmanoma. Nuostabūs aguonų laukai- korešoko silpnybė- fotografuoja.

Nakvojame prie didžiausio Lenkijos ežero: Sniardwy. Gylio nėra- brendi smėliu puskilometrį. Bet pasitaikantys akmenys apaugę kriauklėmis- yra aukų. Pasipjauna audra, pasipjauna Arūnas. Na meniu- ekstrvagantiškas- bulvių košė, apiplikyti šampinjonai, vynelis. Kaip visada- labai skanu. Kaip visada Ramūnas su Violeta dainuoja dainas. Atostogos.

Dowspuda- viena Pacų rūmų siena ir Bažnyčia, kurią “vienas prancūzas savo knygoje pavadino [tre bel eglise]. Nors nieko gero. Skaitome (ačiū dievui, Dariaus dėka turime ką skaityti apie visas aplankytas vietas). Skaityti daug įdomiau, negu nieko nematyti. Bet dviračiu vis tiek įdomu važiuoti. Paskaitai- pavažiuoji.

Gražiausias Lenkijos ežeras Wygri: dugnu ropinėja vėžiai, plauko ešeriukai. Išgriebiame vieną vėžį- jis ima kandžiotis- nepatinka nuogaliai. Tenka grąžinti jį į stichiją). Nė vieno žmogaus. Nakvojame apleistoje stovyklavietėje, kur yra viskas- malkų, laužavietė, stogas, kėdė- viryklė, vyšnios ir nė vieno uodo. Pirmą valandą nakties užtraukiame su aidu: “ negiedokit gaideliai”. Gera tėvynėje.

Ežero saloje- fantastiškai gražus vienuolynas- tikrai vertas dėmesio. Suvalkuose- šalta. Į Lietuvą važiuojame- lanku- užsukame į Suwalski park krajobrazovy. Laikomės Rutka Tartak krypties. Atsiperka- su kaupu- visas landšaftas- lyg būtų iš vienų piliakalnių- aukštos kalvos- statūs šlaitai, apaugę smulkia žolyte. Jokios žemdirbystės- neįmanoma įdirbti 60 laipsnių statumo šlaitų. Sako, kad čia buvo pats ledyno pakraštys. Nuo toks ir grožis. Verta aplankyti. Gal net su slidėmis.

Kelionės pabaiga- vėl autobusiuku iki Vilniaus.

Views All Time
Views All Time
3294
Views Today
Views Today
1
0 0