TV4 projekto „20 dolerių šou“ dalyvės, 20 metų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentės bei VU Studentų atstovybės (VU SA) laisvalaikio komiteto narės Silvijos Rindzevičiūtės nuotykiai Egipte, pasak jos pačios, būtų idealiausias scenarijus televizinėms muilo operoms. Savaitė paslaptingame Egipte buvo ne tik nenuspėjamų užduočių, atsitiktinių uždarbių metas, bet ir pramogos, intrigos, meilės daugiakampiai… Apie tai kalbamės su pačia „20 dolerių šou“ heroje Silva.

Sakyk, kas tave pastūmėjo tokiam nutrūktgalviškam žingsniui – bandyti tapti projekto „20 dolerių šou“ dalyve ir atsidurti nežinomoje šalyje tik su 20 dolerių kišenėje?

Aš iš prigimties avantiūristė. Susikrauti kuprinę ir autostopu pakeliauti po Europą – man pats geriausias poilsis. O panašūs projektai taip pat ne naujiena. Praėjusiais metais dalyvavau „Robinzonų“ atrankoje ir papuoliau net į penkiasdešimtuką. Tačiau toliau nepraėjau…

Apie „20 dolerių šou“ pasakė draugė. Ji labai entuziastingai agitavo, jog negalime nepabandyti. Tad aš visiškai nieko neįtardama ir juo labiau nesitikėdama sutikau. Abi užpildėme anketas ir tiek. Po to tik žiūrim: pirmą etapą praeinam, antrą – irgi, trečią – jau tik aš viena, o ketvirtame atvažiuoja pas mane žmonės su kameromis sužinoti, važiuoju aš ar ne. „Važiuoju“, – sakau.

Ar mokslai ir kitokia „žemiškesnė“ veikla nenukenčia dėl tokių iš pažiūros ekstremalių iššūkių gyvenimui?

Anaiptol. Kažkaip keistai viskas mano gyvenime susiklosto: atsitinka tai, ko labiausiai nesitikiu. „20 dolerių šou“ tai įrodė.

Mano planuose – ne vien panašūs akibrokštai, bet ir kur kas praktiškesnė veikla. Pastaruoju metu bandau savo jėgas radijo stotyje „M1“. Gal pavyks įsidarbinti. Moksle taip pat lydi neįtikėtina sėkmė. Dalyvauju Socrates/Erasmus programoje, tad turbūt studijuosiu Prancūzijoje.

Kaip rodo patirtis, manieji iššūkiai gyvenimui pakreipia viską labai gera linkme. Mano sėkmės formulė – nesitikėti…

Turbūt su tokiomis nuostatomis ir atrankoje į „20 dolerių šou“ klojosi kaip sviestu patepta. Ar jos dalyviams buvo keliami dideli reikalavimai?

Iš tiesų atranka buvo sunki. Joje dalyvavo 1000 norinčiųjų, bet tik šešetas tapo šio projekto dalyviais. Vyko keturi etapai. Pirmajame pildėme anketas bei dalyvavome trumpame pokalbyje, antrame teko ištverti provokacijas prieš kamerą, trečiame tikrino psichologinę „būklę“ (400 psichologinių klausimų bei triukų) ir galų gale paskutiniame etape prieš kameras oficialiai teko paskelbti, kad savanoriškai sutinki/nesutinki važiuoti nežinia kur.

Kaip minėjau, pergalinga sėkmė atrankoje man buvo labai netikėta naujiena, juo labiau kad dalyvavau tik dėl įdomumo.

Kelionė į šalį inkognito

Kaip prasidėjo jūsų šešeto kelionė? Nejaugi krovėtės lagaminus taip ir nežinodami, kur su jais atsidursite?

Žinojome tik tiek, kad temperatūros atžvilgiu turime tikėtis nuo 15 iki 30°C šilumos ir aerouoste būti 4 valandą ryto. Visiškai nenutuokėme, kada ir kur skrisime.

Įvairiausių nuojautų buvo. Viena iš jų – Egiptas. Taip dieną prieš kelionę nusprendėme su kitu komandos nariu Kęstu, kuris buvo ir mano senas pažįstamas, nors apie jo dalyvavimą projekte perskaičiau tik spaudoje. Abu labai džiaugėmės, kad taip susitikome ir kad mūsų spėlionės pasitvirtino.

Kokie įspūdžiai užplūdo nusileidus į visiškai kitokios kultūros šalį? Juk jums reikėjo ne tik pramogauti, bet ir paklusti kūrybinės grupės komandoms.

Nusileidome tikrai į visiškai kitokią nei Lietuva šalį. Deja, tuo metu ten dar buvo „žiema“ (40°C šilumos), bet man oras buvo kaip tik, nes ne taip sekino kaip Lietuvos karščiai.

Mūsų žmonių komanda buvo nuvežta į Hurgadą – turistinį miestą prie Raudonosios jūros, o kitas trejetas – į Kairą. Šiuo atveju mums ir pasisekė, ir nepasisekė. Aišku, Kairas žavus savo piramidėmis, mastu ir t. t., bet jis itin suvaržytas tradicinių pažiūrų: aprangos, elgesio ir kitų arabiškų subtilybių. Hurgade tokių nepatogumų beveik nepajutome.

Dažnai elgesio laisvė net padėdavo atlikti užduotis, kurioms reikėjo ne tik drąsos, bet ir apsukrumo, komunikabilumo. Beje, nuolat iš paskos sekiojanti kamera taip pat darydavo stebuklus. Kiekvienas Hurgado verslininkas taip troško reklamos, kad buvo besutinkąs padaryti viską, ko iš jo prašoma. Tad pasinaudojus jų geranoriškumu bei pasitelkus šiek tiek moteriško žavesio, bet kuri užduotis tapo įveikiama.

Kokios buvo pagrindinės trijų dienų gyvenimo taisyklės be tų, kurias diktavo arabų kultūra?

Kiekvienos dienos rytą mes gaudavome tam tikras užduotis, kurias per dieną turėdavome įvykdyti. Kita žaidimo sąlyga reikalavo susirasti nakvynę iki 22 valandos. Svarbiausia, kad ji būtų po stogu. Kitos dienos rytą vėl susitikdavome su visa komanda ir vėl gaudavome būsimos dienos planą.

Na, ir visas tris dienas turėjome išsiversti su 20 dolerių. Maža to, vos atvažiavusi pasižadėjau, kad sutaupysiu 19 iš 20. Savo pažadą ne tik įvykdžiau, bet ir užsidirbau „viršaus“.

Žaidimo nugalėtojas buvo paskelbiamas trečiosios varžybų dienos vakarą. Į pusfinalį galimybę patekti turėjo tik vienas iš trijų. Kaip mums sekėsi, galėsite patys pamatyti per TV4 kanalą.

Nenori likti senmerge – važiuok į Egiptą

Na, o „atidirbusi“ tas tris dienas, kaip praleidai likusias? Turbūt atsiėmei su kaupu…

Darbas darbui nelygu. Man tos dienos prilygo aktyviam poilsiui, nuotaikingam laisvalaikiui – geresnio nesugalvosi. Juk reikėjo ne aslą plūkti, bet pasitelkus išmonę, kūrybiškumą bei gerą nuotaiką sėkmingai pragyventi. Tuo labiau kad visa komanda buvo labai draugiška, nesijautė jokios konkurencijos, nekilo jokių intrigų.

Laisvas dienas paskyriau linksmybėms. Nors, reikia pripažinti, kad su lietuvišku mentalitetu arabų šalyje toli nenueisi…. Kadangi kiekvieną mūsų judesį kontroliavo šalies saugumas, negalėjai elgtis neatsakingai tos kultūros atžvilgiu, nes nuo to priklausė ne tik tavo pačios, bet ir visos filmavimo komandos, šou likimas.

Tačiau negalėjau likti abejinga vietiniams klubams, ryškioms parduotuvėms. Pro jas buvo ypač sunku praeiti. Tiesiogine prasme. Iš visų pusių pasigirsdavo raginimai, prašymai užsukti, pabandyti, paragauti… Buvo beveik neįmanoma atsispirti ir tuo labiau išsisukti. O jei jau užeini, tai pasiruošk ilgai užtrukti. Arbata, komercinė agitacija, netgi prekių išbandymas – viskas skirta kliento įtikinimui, kad prekė yra būtent ta, kurios jis ieško. Iš pradžių toks lipšnumas, laisvas, nesuvaržytas bendravimas sužavėjo, bet neilgai trukus ėmė gerokai įgrįsti.

Moteriškas žavesys, šviesūs plaukai padėjo įveikti ne vieną kliūtį, bet tapo ir ne vieno konflikto priežastimi. Ar tikrai tavo nuotykiai Egipte verti muilo operų?

Tikrai taip. Intrigų, konfliktų buvo ne vienas. Tačiau tikroji jų priežastis, mano manymu, yra pačių arabų charakteris. Moteris – tik pretekstas, o to jiems ir tereikia. Tad verta gerai pagalvoti prieš sutinkant pašokti klube su vienu iš jų, nes kitaip jis gali „nusavinti“ tave visam vakarui.

Be to, arabai labai impulsyvūs ir karštakošiai. Tik kas – ir jau, žiūrėk, bėga „aiškintis santykių“. Taip atsitiko ir tą kartą, kai naktiniame klube dėl manęs susimušė 17 arabų. Pati šio incidento net nepastebėjau, matyt, laiku spėjau išeiti. Bet kolegos pasakojo, kad įsikarščiavusius gerbėjus teko raminti saugumiečiams. Kalbos apie šias peštynes sklido net mieste…

Per tas dienas su kaupu „atsikandau“ vaikinų dėmesio. Tai tikras rojus vienišoms merginoms, tad jei nenori likti senmerge – važiuok į Egiptą.

Ar nesigaili dėl tokios savo gyvenimo avantiūros, virtusios realiu „20 dolerių šou“?

Jokiu būdu! Nuostabiai praleidau laiką: pramogavau, pamačiau Egiptą, susipažinau su vietine kultūra, ir visa tai nemokamai. Kada dar gali pasitaikyti tokia puiki proga pabuvoti svečioje šalyje? Aš ne tik panardžiau penkių žvaigždučių viešbučio baseine, jodinėjau ant kupranugario ir „egiptietiškai“ apsipirkau, bet ir susiradau naujų draugų. Galiu pasigirti, kad dabar jų turiu ne tik Lietuvoje, bet ir Egipte. O jie jau nekantraudami laukia, kada vėl juos aplankysiu..

Kas žino, gal ir visai greitai. Kodėl gi vasarą „nenutranzavus“ į Egiptą?..

Views All Time
Views All Time
5386
Views Today
Views Today
1
0 0