Atostogų šalis
Jaunystėje atostogų nė nereikia – užtenka paūžti su draugais, nusibelsti vakarui į kokį pusrūsį išgerti vyno ar alaus, na, pašokti – ir nuovargio nė ženklo. Gera užsitemdyti, aklinai užsitraukiant naktines užuolaidas, pasileisti garsiai mėgstamą muziką, kad decibelai trinktelėtų per ausų būgnelius. Ir vėl – kaip po atostogų.
Dabar – jokių rūsių ar pusrūsių, anei naktinių užuolaidų, tamsos, triukšmo ir drėgmės. Šiandien mano atostogų šalyje – šviesa ir ramybė. Na, ir šiluma. Ir būtinai, kad ji būtų didelė – bent trys savaitės. Žinoma, geriau – keturios (jei įmanoma). Tuomet pavyksta atsijungti nuo visų reikalų reikaliukų, užsimiršti ir galbūt – netgi pailsėti. O po to paaiškėja – ar ilgam. Na, jeigu dirbi paskutines naktis prieš atostogas, norėdama kažką užbaigti, ar bent prieš save pasiteisinti – atplėši gabalą iš to palaimingai trumpo atostogų laiko, apvagi atostogų šalį.
Jei iškeliauji – atostogų šalis išsiplečia, didėja, ilgėja. Kuo toliau nukeliauji – tuo labiau atostogų šalis išsitęsia. Tik kad toli ir įdomiai nukeliautum – jau tektų pailsėti prieš atostogas. Arba – bent jau grįžus. Ilgos ir egzotiškos kelionės jau priklauso nebe atostogų šaliai, o darbo sričiai.
Atostogų laiką, jeigu nesi visiškai nusivaręs nuo koto, ir jeigu turi kitokį supratimą – pasirodo, galima dovanoti kitiems. Belgas matininkas – ūgtelėjusių keturių vaikų tėvas – taip leido savo ne vienas atostogas. Pas mus atostogos, kaip ir kiti dalykai, pavyzdžiui, labdara suvokiami saviškai. Tu kažką dovanoji – tave rodo per televizorių, fotografuoja, deda į žurnalus, paskaičiuoja – kiek Tau ne gaila dovanoti, ar tai protinga dalis ir panašiai. Dovanojama ne tik tai, ko kitam nelabai reikia, pačiam nereikalinga. Pasirodo, o tokių žmonių teko sutikti (tiesa, kituose kraštuose) – jų atostogų šalyje verda prasmingas darbas. Ir ne sau, net ne savo krašto, o kitų žmonių labui ir gerovei. Taigi, teko sutikti olandų, belgų pensininkų, gyvenančių nedideliuose miestukuose prie Šiaurės jūros, kurie mėnesį savo atostogų laiko skiria, dovanoja kitiems. Pavyzdžiui, „už ačiū“ stato mokyklą ar ambulatoriją Rumunijos kaime. Apsirūpina pačiais būtiniausiais dalykais, o prieš tai – kiti, o kartais ir tie patys – statybinių medžiagų parūpina. Susikrauna visko, ko gali prireikti, kartais ir žmonos prisideda ir išvyksta karavanas į jų atostogų šalį.
Žinoma, tokios atostogų šalies dovanos ne pervargusiems, su perkaitusiomis, karščiuojančiomis smegenimis. Tokie – nei laiko, nei jėgų, o ir fantazijos neturi. Čiagi reikia ir prisigalvoti… Gerai, jei pavyksta nors perkaitusias kojas atvėsinti, ežeran įmerkus. Kiti, net iš miesto neišvykę, vietoje prisigalvoja ir vyksta, pavyzdžiui, į mažą atostogų šalį. Jei negali nuvykti į egzotišką kraštą – tai nors meilės saloje, trumpalaikio flirto šalyje trumpam atsikvėpsi. Taip mėgina kai kurie pervargę meilėje – lyg atostogų šalyje pailsėti, nesusigaudydami iš pervargimo nei ką daro, nei kurion pusėn keliauja… Šioje trumpalaikėje egzotiškoje meilės šalyje ilgai nepailsėsi – vėl teks grįžti darban prie savo rutininių darbų, į normalų režimą kasdienio gyvenimo kontinente. Ne veltui anksčiau taip garsėdavo kurortiniai romanai, kurie dažniausiai baigdavosi tą pačią dieną kaip ir atostogos. Ir vėl klusniai spūdindavo į kasdienos šalį. Arba tai būdavo atostogų sala atostogų šalyje, kaip ir dvigubos atostogos ir dvigubas užsimiršimas.
O kas gero Jūsų atostogų šalyje ?
Skaityta per „Klasikos“ programą „Ryto allegro“
