Tokį klausimą turbūt išgirsta kiekvienas, grįžęs iš kelionių po Prancūziją.

Žinoma, dauguma turistų, ekskursantų papasakoja , kokia puiki panorama prieš akis atsiveria pasikėlus į Eifelio bokštą, kiek daug žmonių ten kasdien stengiasi patekti ir t.t.

O kokia iš tikrųjų šio jau antrąjį šimtmetį Paryžiaus “širdyje” stovinčio ir seniai jau šalies sostinės simboliu tapusio unikalaus statinio istorija?

Tikrai, tas nepaprastas statinys visame pasaulyje vadinamas jo projektuotojo ir statytojo Eifelio vardu.

Kai Aleksandras Giustavas Eifelis Paryžiaus priemiestyje atidarė nuosavą konstruktorių biurą, šiam perspektyvių sugebėjimų inžinieriui dar tebuvo 32 metai.

1880 metais Prancūzija jau ruošėsi Pasaulinei pramonės parodai, kuri turėjo vykti Paryžiuje. Buvo plačiai diskutuojama, koks Prancūzijos mokslo ir technikos simbolis tos parodos proga turėtų įsiminti pasauliui?

1833 metais anglų inžinierius Ričardas Trevitikas siūlė Londone pastatyti 300 metrų aukščio koloną iš ketaus, kuri taptų svarbiu miesto akcentu.Tačiau netikėta mirtis šiam žmogui sutrukdė įgyvendinti savo sumanymą. Gal tokia, nors ir neįgyvendinta, kitos šalies kolegos idėja ir pakišo Eifeliui mintį?..

Likus 5 metams iki parodos, Eifelis pasiūlė inžinieriams Emilijui Nugjė ir Morisui Kiochlingui pagalvoti apie plieninių konstrukcijų ne žemesnį kaip 300 metrų bokštą.

Giganto gimimas

1886 metais buvo paskelbtas ruošimosi Pasaulinei pramonės parodai konkursas. Jį laimėjo didžiulio bokšto Paryžiaus centre statybos projektas, kurį pateikė Eifelio biuro inžinieriai.

Po metų Eifelis su sostinės valdžia pasirašė sutartį, pagal kurią jis 20 metų išsinuomojo būsimąjį bokštą, o jo statybai gavo pusantro milijono frankų subsidiją.

Tačiau gauta suma tegalėjo padengti tik ketvirtį statybos išlaidų. Tada Eifelis įsteigė akcinę bendrovę su penkių milijonų frankų kapitalu, kurio pusę sudarė jo paties lėšos.Bendrovės tikslas buvo kaupti lėšas bokšto statybai.

Eifelio bokšto statyba buvo pradėta 1887 metų sausio pabaigoje ir vyko neregėtais tempais. Statinio pamatams prireikė ne daugiau kaip pusmečio, metalo konstrukcijų pastatymui – apie 20 mėnesių. Visi jų mazgai ir elementai buvo ruošiami Eifelio gamykloje. O tų elementų reikėjo 18 tūkstančių; jų sutvirtinimui- dviejų milijonų detalių. Sunkias konstrukcijas į viršų kėlė garo kranai.

Bokšto statyboje nuolat dirbo apie 250 darbininkų. Prancūzų žurnalistas, pabuvojęs toje statyboje, rašė: “Nuo tirštų dūmų perštėjo gerklę, nuo gausybe plaktukų kalamo metalo neapsakomo skambesio užgulė ausis. Darbininkai, stovėdami vos ant kelių centimetrų pločio metalo sijų, sunkiais kūjais įmušinėjo laikinus varžtus. Dirbo jie dideliame aukštyje vasaros karštyje ir žiemos speige”.

Tačiau per visą statybos laiką įvyko tik vienas nelaimingas atsitikimas – nukrito nuo bokšto ir užsimušė darbininkas italas.

Iki 1887 metų gruodžio pradžios bokštas iškilo 57 metrus, o 1888 –aisiais jis jau pasiekė 115 metrų – iki antrojo aukšto. Statyba buvo baigta 1889 metų kovo 31 dieną. Į pirmuosius du aukštus žmonės galėjo užlipti laiptais, tačiau pakilti aukščiau prireikė liftų, kurie tuo metu dar buvo naujiena. Buvo įrengti 3 liftai, keliantys po 80 žmonių.

Protesto peticija

Tačiau Eifelio statyba toli gražu ne visiems prancūzams patiko. Jau pačioje jos pradžioje kai kurie žymūs prancūzų visuomenės atstovai pareiškė protestą prieš tokį sumanymą.1887 metų vasarį buvo paskelbta vadinamoji “Protesto peticija”, kurią pasirašė 40 žymių šalies menininkų, rašytojų, kompozitorių. Tarp jų – ir Aleksandro Diuma sūnus, ir Gi de Mopasanas, Šarlis Guno ir kiti. Pasirašiusieji teigė, jog jie gina “nepaliestą Paryžiaus grožį”. “Nejaugi, – buvo rašoma peticijoje m- Paryžius susies savo likimą su kažkokio techniko įnoringomis užgaidomis, šitaip kenkdamas savo grožiui ir amžiams suteršdamas savo vardą?!” Peticijos autoriai Eifelio bokštą vadino “didžiausia gėda”, nes jis būsiąs panašus į virš Paryžiaus iškilusį gamyklos kaminą…

Tačiau, kai bokštas buvo pastatytas, kalbos palengva nurimo. Maža to: nuostabų monumentą dabar jau ir peticiją pasirašiusieji vertino kaip puikų architektūrinį statinį, kuris greitai tapo rašytojų, poetų bei kompozitorių įkvėpimo šaltiniu: bokštas pradėjo figūruoti pjesėse, kino filmuose, net dainose. Jį savo drobėse įamžino menininkai.

Ir išvis: tas gigantiškas statinys tarytum kažkokia magiška jėga traukė prie savęs vis daugiau žmonių.

Padebesių observatorija

1893 metais Giustavas Eifelis nutarė mesti verslą ir visas jėgas skyrė įrodyti savo statinio naudingumą mokslo plėtrai.

Pirmiausia bokšto viršuje jis įrengė meteorologinių stebėjimų stotį. Paskui – astronomijos observatoriją, laboratoriją, savo darbo kabinetą ir nedidelę svetainę. Čia įvyko Eifelio susitikimas su garsiu amerikiečiu išradėju Tomu Edisonu. Apie šį įvykį primena dvi vaškinės figūros toje pačioje svetainėje bokšto viršūnėje.

Vystantis aviacijai, Eifelis pradėjo užsiiminėti aerodinaminiais tyrimais, kurie tuomet buvo labai reikalingi aviakonstruktoriams.

Eifelio bokštas atliko savo vaidmenį ir radijo technikos vystymui. Iš čia nuskambėjo pirmosios prancūzų inžinieriaus Eženo Diukretė laidos, o 1906 metais čia įkurta nuolatinė radijo stotis. Pirmojo pasaulinio karo metu ši stotis sėkmingai pagaudavo priešo radijo laidas. Būtent šios stoties pagalba buvo demaskuota šnipė Maty Hari.

Palikimas

Giustavas Eifelis mirė 1923 metų gruodį, palikęs Prancūzijos visuomenei, taip pat ir visam civilizuotam pasauliui didžiulį savo talento bei fantazijos atminimą.

Praėjus porai metų nuo jo mirties, iš bokšto viršūnės jau vyko pirmieji televizijos vaizdo perdavimo bandymai.O dar po10 metų (1935) iš čia pradėta reguliari televizijos programų transliacija.

Taigi Eifelio bokštas mokslo plėtra pasitarnavo kur kas daugiau, nei tikėjosi jo statytojai. Tebetarnauja jis ir šiandien.

Lankytojams Eifelio bokštas atidarytas nuo1889-ųjų gegužės. Jis iš karto tapo turistų gausiai lankomu objektu, svarbiausiu Paryžiaus akcentu. Eifelio svetainėje ir šiandien tebeguli “auksinė knyga”, kurioje palieka savo atsiliepimus pasaulio įžymybės. Joje Tomas Edisonas, kreipdamasis į Eifelį, parašė: “Gigantiško, nepakartojamo statinio bebaimiam kūrėjui…”

Norinčių apžiūrėti šį unikalų objektą iš vidaus žmonių srautas kasmet didėja. Dabar jų čia apsilanko apie 6 milijonus per metus.

Trauka drąsuoliams

Šis plieninis statinys lyg magnetas traukia įvairiausius drąsuolius. Jau 1901 metais oreivis Stantosas Diumonas pirmas apskriejo Eifelio bokštą dirižabliu. Po 8 metų grafas Lamberas praskrido virš bokšto aeroplanu. Keletas drąsuolių aviatorių praskrido ir po bokšto arkomis. Vienas jų – Leonas Kolė – čia patyrė katastrofą ir žuvo.

Aukštas statinys pasirodė labai tinkamas parašiutininkų bandymams. 1912 metais su parašiutu nuo bokšto nušoko pirmas drąsuolis – siuvėjas Fransua Reicheltas. Deja, jo parašiuto medžiaga pasirodė nepakankamai patvari – drąsuolis žuvo.Tokia pat tragedija 1928 metais ištiko Marselį Gejė, šokusį su parašiutu iš bokšto pirmojo aukšto.

Daug matė šis Paryžiaus simbolis per savo amžių. Jis ne kartą tapo ir kurioziškų rekordų vieta. Pavyzdžiui, vienas Paryžiaus bandelių kepėjas įsigudrino užkopti į bokšto viršų laiptais… su kojūkais! Kitas rekordininkas sugebėjo iš bokšto viršaus nusileisti dviračiu. Kažkoks dresuotojas į pirmą bokšto aukštą užtempė… dramblį. Neretai pasitaiko čia ir savižudžių.

Views All Time
Views All Time
3910
Views Today
Views Today
1
0 0