Australijoje abu parlamento rūmai priėmė įstatymą dėl interneto cenzūros. Už įstatymą balsavo ir leiboristai ir liberalai - tačiau demokratai buvo prieš.Be visa ko yra rengiamas ir įstatymo projektas, suagusiųjų medžiagos patalpinimą internete pripažįstantis kriminaliniu nusikaltimu, net jeigu ši medžiaga nėra paisiekiama vaikų. Tokiu būdu "R" klasės medžiaga patalpinta interneto tinklapyje ir nors priėjimas prie jos bus kontroliuojamas slaptažodžiu, suteikiamu tik suagusiems šio tinklapio savininkas gali būti nubaustas 10 tūkst. dolerių bauda. Įstatime kalbama ne tik apie vaizdinę medžiagą, bet ir apie tekstinius pranešimus,...
Gegužės 28 d. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius išplatintame pranešime viešai pareiškė, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Penktadienį, gegužės 30 d. kelių pilietinių organizacijų kreipimesi į LRT tarybą dėl Dariaus Kuolio laidų grąžinimo į eterį taip pat prašoma „viešai paaiškinti, kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti...
Septynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais didžiausias valdžios galvos skausmas, pasirodo, besąs vienas – “Karštas komentaras”, o didžiausias rūpestis – kaip jį užčiaupti. Todėl be finansinių, psichologinių ir kitokių pobūdžio represijų – pavyzdžiui, “Karšto komentaro” blokavimo tiek jį prenumeruojant jį, tiek ir parduodant, prisidėjo dar vienas – cenzūra. Nors oficialiai cenzūra Lietuvoje – uždrausta. Kaip žinote, dar visai neseniai mūsų premjerui Gediminui Kirkilui skaudėjo galvą, kaip čia sustabdyti “Karštame komentare” publikuojamas atviros prostitucijos nuotraukas iš “Olympic” kazino vykdytos klientų pritraukimo kampanijos, nes normalioje demokratinėje valstybėje...
Lietuvoje vėl atsirado cenzūra. Šešioliktaisiais nepriklausomybės metais cenzoriaus funkcijų ėmėsi Suomijos kompanija „Rautakirja“, kurios valdomos bendrovės Lietuvoje tapo spaudos leidinių platinimo monopolininkais. Verslas pagimdė cenzūrą – visuomeniniai, analitiniai ar kultūros leidiniai prilyginti bulvarinei spaudai, kryžiažodžių ar erotiniams žurnalams. Vadinasi, monopolininkai spaudos platinimui taiko vienintelį verslo principą: jeigu kurio nors leidinio nuperkama per mažai, jis daugiau niekada nebepateks nei į spaudos kioskus, nei į degalines, nei į prekybos centrus. Jų nebebus niekur. Cenzūros schema paprasta: leidinys pateikiamas tik į pačius didžiausius prekybos centrus, kuriuose...
Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos "Lietuvos žinios". Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas "Lietuvos ūkininkas", krikščionių demokratų "Ryto" ir socialdemokratų partijos "Socialdemokrato" laikraščiai. Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo "Lietuvos žiniose" išspausdinta karikatūra,...
Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą. Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra. Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas...
Lietuvoje cenzūrą daugelis sieja su valdžios struktūrų taikomais apribojimais. Toks požiūris suprantamas – jo šaknys mūsų istorijoje, Rusijos caro okupacijos laikų 40 metų vykdyto spaudos draudimo laikotarpiu. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų prisimena penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius, kai oficialiai veikė tik komunistinė spauda ir ta pati buvo represinių valdžios struktūrų griežtai kontroliuojama. Prisimintina ir prieškario Lietuva – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį veikė karinė cenzūra. Taigi, moderni Lietuva kitokios cenzūros, išskyrus valdžios taikomus apribojimus, nebuvo patyrusi. Gal ir todėl daugeliui mūsų žmonių, įskaitant žurnalistus,...
Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti". Bet ar tas „gerai" nebuvo tik graži...
Ko gero, atidesnis skaitytojas pastebėjo, kad portale „Lrytas.lt" pasirodė mano straipsnis „Adventas – vilties laikas". Noriu užbėgti už akių galimoms interpretacijoms ir kai ką paaiškinti. Prieš savaitę į mane kreipėsi „Lrytas.lt" vyr. redaktorius Rimvydas Valatka. Jis maloniai pakvietė mane karts nuo karto parašyti straipsnių portalui. Tuo pačiu jis užtikrino mane, kad mano rašiniams nebus taikoma jokia cenzūra. Prisipažinsiu, kad tiek pasiūlymas, tiek pats neformalus p. Valatkos laiško tonas nustebino. Juk ne sykį esu kritikavęs „Lietuvos ryto" grupę, ir patį Rimvydą Valatką. Kaip supratote,...
Senais laikais bendruomenės, tautos, valstybės gyvenimą reguliavo paprotinė teisė. Pagal moralę ar, kitaip tariant, papročius, nes šis žodis ir reiškia tai, tekėjo bendruomenės gyvenimas. Rašytiniai Lietuvos statutai, kuriais didžiuojamės kaip ankstyvaisiais pažangiausiais Europos teisynais, pasirodė XVI amžiuje senąja slavų kalba, nes, išsiplėtus valstybei, įsiliejus kitakalbių kitų kultūrų žmonėms su kitokiais papročiais, paprotinė teisė nebeveikė, todėl teko raštu suprantamai surašyti įstatymus, vienodus visiems didžiosios valstybės gyventojams. Kam bendruomenei reikalingi įstatymai? Ar ne bendruomenės silpnesniesiems saugoti? Stiprieji ir be įstatymų savo teises sugebėtų apginti. Galima...
