Ne tik caras draudė mums spaudą
|

Ne tik caras draudė mums spaudą

Kiekvienais metais gegužės 7-ąją švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę. 2004-aisiais sukako 100 metų, kai rusų caras panaikino mums spaudos draudimą. Nuvilnijo per Lietuvą šios sukakties paminėjimai. Vienur jie vyko iškilmingai, susilaukė daug dalyvių, kitur (kaip mūsų Seime) dėl dalyvių stokos atrodė skurdžiai. Dauguma seimūnų šiai datai nesuteikė dėmesio ir nedalyvavo iškilmingame posėdyje, surengtame ta proga. Matyt, mūsų išrinktieji tą dieną turėjo svarbesnių reikalų (gal skubėjo svogūnus sodinti). Jeigu ne užsienio šalių ambasadų atstovai ir svečiai (matyt, jie neturėjo svarbių reikalų), tai prelegentai nebūtų turėję su kuo savo mintimis pasidalyti. Šis jubiliejus su mažomis išimtimis nesulaukė ir deramo žiniasklaidos dėmesio. Keista, juk šis mūsų kultūros augimo stabdymas spaudai turėtų būti itin aktualus. Kiek plačiau ta tema berods rašė tik „XXI amžius“ ir „Lietuvos aidas“. Čia, matyt, koją pakiša tas nelemtas keliaklupsčiavimas prieš „vyresnįjį brolį“: kad neužsigautų, nesupyktų, neįsižeistų. Okupanto žiaurumams sušvelninti randame ir atitinkamų žodžių, pavyzdžiui, kai kalbame apie nekaltų žmonių trėmimą į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, sakome – išvežė, perkėlė; kai nukankino (kalinius Rainių miškelyje, medikus Panevėžyje arba žvėriškai nukankino betardydami), sakome: nužudė arba sušaudė; jeigu numarino badu – mirė nuo ligų ir pan.

Viešųjų ryšių kompanijos pačios veda save į aklavietę
|

Viešųjų ryšių kompanijos pačios veda save į aklavietę

Pastaruoju laiku labai daug kalbama apie Lietuvos viešųjų ryšių kompanijas ir jų teikiamų paslaugų kokybę bei kainas. Mano manymu, viešieji ryšiai Lietuvoje išgyvena krizę, po kurios dalis kompanijų privalės užsidaryti arba keisti veiklos profilį. Situaciją galima apibūdinti taip – viešųjų ryšių kompanijos pačios save varo į aklavietę. Lietuvoje viešųjų ryšių paslaugos dar pakankamai jauna verslo šaka. Nuolat kuriasi naujos agentūros, siekiančios uždirbti iš paslaugų, kurias silpnai supranta ne tik jų užsakovai, bet ir pačios agentūros. Šiuo metu labai populiarios tapo mini viešųjų ryšių kompanijos, kuriose dažniausiai dirba vienas du, o geriausiu atveju – trys specialistai. Vienas ir pagrindinis specialistas – agentūros steigėjas. Jis taip pat ir direktorius, straipsnių, pranešimų rašytojas, nuolat besiblaškantis tarp žiniasklaidos priemonių (reikia viską suderinti), jis ir laikraščių skaitytojas (reikia viską žinoti), projektų ieškotojas (ar medžiotojas), bandantis suspėti patenkinti keletą projektėlių (negali nusamdyti papildomų specialistų), tačiau sunkiai visa tai galintis atlikti laiku. Antras žmogus tokioje agentūroje – buhalteris ar buhalterė (gali būti antraeilis arba buhalterė žmona). Biuras ir sekretorė tokiai agentūrai per brangu, visi darbai dažniausiai atliekami namuose prie kompiuterio, pranešimuose būtinai nurodomas asmeninio mobiliojo telefono numeris, yra nemokamas el. pašto adresas, o ateinantys tuo adresu laiškai yra peradresuojami į mobilųjį telefoną.

Elitas: pro runkelių plantacijas – į getą

Elitas: pro runkelių plantacijas – į getą

Iš karto turiu nuvilti pikantiškų dalykėlių ieškančią skaitytojų dalį: apie kultūros, mokslo, ekonomikos elitą šiame straipsnyje nebus kalbama. Taip pat ir “sexy”, anot profesoriaus Mariaus Šaulausko žodis “getas” čia vartojamas veikiau klasikine, uždaros, nebūtinai žydų, bendruomenės prasme ir su tragiškuoju holokaustiniu ghetto mažai ką turi bendro. “Nuseksinus” ir sulietuvinus šį žodį išeitų Vilnijai būdingos darybos vietovardis Getiškės. Į aplink Vilnių dešimtimis dygstančias Getiškes veržiasi ką tik prasikalusi mūsų vidurinioji klasė. Klasikinis elitas vis dar tebegyvena Paryžiaus Lotynų kvartale, Niujorko Green Village, kur nors Prahos Vinohraduose ar kokioje nors Vilniaus Pilaitėje. Taigi, Getiškės. Patikima tvora aptvertas keliolikos ar keliasdešimties iš pažiūros skirtingos architektūros namų kvartalas su perimetrą ir ne tik jį stebinčiomis vaizdo kameromis bei – neretai – saugos tarnybos postu prie įvažiavimą užtvėrusio šlagbaumo. Erdvė, komfortas ir saugumas, kaip pabrėžiama nekilnojamojo turto agentūrų reklamose. Sveiki atvykę į Getiškes!

Žiniasklaidos išlaisvinimas

Žiniasklaidos išlaisvinimas

Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią. Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus. Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju, vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais… Šėtonas siunta ir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.

Politikoje – įvaizdžių inžinierių epocha
|

Politikoje – įvaizdžių inžinierių epocha

Apie kai kurių mūsų politinių ryšių specialistų profesinę etiką ir garbės kodeksą vertėjo susimąstyti jau tada, kai 2002 metais Lietuvos Prezidento rinkimuose buvo panaudoti nacių politinių plakatų ir eitynių simboliai – liepsnojantys fakelai ir ereliai. Pagaliau jau pats „prezidentinės“ liberaldemokratų partijos simbolis stulbinančiai primena Luftwaffe’s erelį. Po to sekė buvusio Rolando Pakso asmeninio viešųjų ryšių specialisto Aurelijaus Katkevičiaus perlai, kurie pateks į šalies istoriją kaip reto cinizmo ir amoralumo pavyzdžiai – jo siurrealistinė demagogija apie klasių kovą ir neišvengiamą socialinę revoliuciją Lietuvoje, sąmoningas inteligentijos sukarikatūrinimas jai prikergiant elito terminą ir pagal pačią tikriausią chunveibinišką arba proletkultinę logiką supriešinus ją su liaudimi. A.Katkevičiaus viešųjų ryšių repertuaras priminė sendaikčių parduotuvę, iš kurios buvo galima ištraukti ką tik nori: nori – nacių fakelus, nori – Luftwaffe’s erelį, nori – kūjį ir pjautuvą, nori – klasių kovos teoriją. Žinoma, šitokius triukus galima krėsti tik itin ciniškoje politinėje aplinkoje ir gilią vertybių bei idėjų krizę patiriančioje visuomenėje. Panašūs „pokštai“ Švedijoje arba Vokietijoje jam pasibaigtų liūdnai. Ten idėjos ir vertybės dar šį tą reiškia. Simptomiška, kad viešuosius ryšius kur kas labiau nei idėjas, vertybes ir politines programas vertina tiek mūsų šalies politikai, tiek jų rinkėjai. Mums vis dar reikia greitos saviapgaulės ir lengvo spektaklio, o ne tikrų ir atpažįstamų dalykų.

„Radijo šou“ liko be balso

„Radijo šou“ liko be balso

Vieni keikiasi viešai, kiti – niekam negirdint. Kultiniais tapę vilniečiai keikiasi visur ir daug. Todėl sostinės „urlaganų“, menininkų ir turtuolių rajono Užupio radijas puolė melstis ir į pagalbą kviestis kunigus. Taip sostinės puritonai ketina apsivalyti nuo velnio sėklos, kurią tris mėnesius radijo bangomis platino dvi kūrybingos būtybės. Šiandien daugelis juos žino kaip įžvalgias peles politologes Sūrskį ir Mauzerį iš linksmojo „Dviračio šou“. Dešimtis personažų radijuje ir televizijoje įkūniję Rimas Šapauskas bei Algis Ramanauskas skandalingąją kūrybą pradėjo praėjusiame dešimtmetyje. Lietuvą ne kartą drebino sąmojai, dainos ir keiksmai, pavadinti „Radijo šou“. Jei komikų klestėjimo metu praėjusiame dešimtmetyje Lietuva jau būtų išgyvenusi pastaruosius politinius įvykius, žiniasklaidos kritikai neabejotinai būtų ištarę: „Dėl šių nepraustaburnių šalis suskilo kaip dėl K.Prunskienės ir V.Adamkaus”. Dviem komikams politika suteikė pakankamai daug peno. Prezidento apkaltos, naujojo šalies vadovo rinkimų be dėmesio nepaliko televizijon įlindę Sūrskis ir Mauzeris. Jei tikėti kalbomis, nemažai peliukų „išminties” žūdavo nuo laidą montuojančių redaktorių žirklių. Gal todėl televizijoje jie vis dar kenčiami.

Prezidento rinkimų kampanija: viešieji ryšiai be vertybių sistemos
|

Prezidento rinkimų kampanija: viešieji ryšiai be vertybių sistemos

“Viešosios erdvės” apskritojo stalo diskusijoje dalyvauja politologas Lauras Bielinis, viešųjų ryšių kompanijos vadovas Aurelijus Katkevičius, “Eltos” apžvalgininkas Vladimiras Laučius, dienraščio Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas ir “Atgimimo” redaktorė Indrė Makaraitytė. A. Navickas. Vienas ryškiausių šios Prezidento rinkimų kampanijos aspektų yra tas, kad visi penki rinkimuose dalyvaujantys kandidatai ypač akcentuoja socialinius reikalus. Kaip manote, ar tai, kad jie dabar kalba apie socialinę gerovę, yra politinė diskusija, ar tai vis dėlto viešųjų ryšių elementas? L. Bielinis. Mano manymu, tai jau ne viešieji ryšiai. Kai kandidatai kalba apie socialinius reikalus, atrodo, kad tas jų kalbėjimas yra visiškai nesuderintas su viešaisiais ryšiais, besikertantis su viešųjų ryšių strategijomis. Manyčiau, kad viešieji ryšiai negali pakeisti nei ideologijų, nei idėjų. Tai tik instrumentas. Šalia politikos, šalia ideologijos. Per ideologijas mes galime atskleisti konkrečios politikos esmes, o viešieji ryšiai padeda “nutransliuoti” tas esmes ten, kam jos skirtos, t. y. visuomenei. Deja, Lietuvoje dažnai atsitinka, kad be viešųjų ryšių daugiau nieko ir nėra. Viešųjų ryšių specialistai turi ieškoti bent kokio nors užsikabinimo, kažkokio turinio grūdelio, kad galėtų pateikti “produktą apie politiką” visuomenei. Viešųjų ryšių firmos Lietuvoje yra pakankamai profesionalios. Jiems to grūdelio ir užtenka.

Ką renkame – politikus ar įvaizdžius?
|

Ką renkame – politikus ar įvaizdžius?

Daugeliui TV žiūrovų tikriausiai krito į akis dinamiška, ekspresyvi Darbo partijos reklama, kurioje partijos vadovas Viktoras Uspaskichas į žūtbūtinę ir pergalingą, anot reklamos sumanytojų, kovą telkia savo „krepšinio“ komandą. Šiuo metu tai profesionaliausias ir įtaigiausias politinės reklamos vaizdo klipas. Pasak idėjos autorės Rūtos Vanagaitės, įvaizdžio ir reklamos strategiją šiai partijai kūrusios bendrovės „Acta publica“ vadovės, toks įvaizdis šiai partijai parinktas todėl, kad po penkiolikos laisvo gyvenimo metų nemažai daliai Lietuvos žmonių šventi teliko du dalykai – nepriklausomybė ir krepšinis. Tačiau V.Uspaskicho kritikai ir politiniai oponentai viešuose pareiškimuose teigia, kad Darbo partijos lyderis užsakomosiose TV laidose, susitikimuose su žmonėmis nesirinkdamas žodžių niekina viską, kas Lietuvoje taip nelengvai buvo pasiekta po nepriklausomybės atkūrimo. Pavyzdžiui, konservatoriai aiškina, kad tokia veikla iš esmės tęsiamas „Pakso ir jo pagrindinio ideologo Borisovo pradėtas lietuvių tautos supriešinimas, bandoma įteigti, neva tautos remiama narystė NATO, ES atėjo savaime, be čia dirbusių politikų, diplomatų, be visos visuomenės pastangų. Nuolat puldamas, kad viskas nepriklausomoje Lietuvoje blogai, V.Uspaskichas atvirai į žmonių pasąmonę diegia Kremliaus nuostatą, jog ir pati nepriklausomybė – klaida, o lietuviai – nevykėliai“.

Ar etiška gyventi blogio šalyje?

Ar etiška gyventi blogio šalyje?

Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Spauda, radijas, televizija, visa kita viešoji informacija, žodžio, vizualinėm, garso formomis atspindėdama žinias, faktus, tendencijas, privalo gerbti žmogaus asmenybę, jos laisves ir teises. Informacijos įvairovė turi aiškų komercinį ir finansinį aspektą, kuris idealiu atveju neturi kirstis su informacijos laisve. To reikalauja mūsų šalies konstituciniai pagrindai bei mūsų ratifikuoti tarptautiniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos rezoliucija “Dėl žurnalistikos etikos” ir kiti.

Pornografija, smurtas ir žiniasklaida

Pornografija, smurtas ir žiniasklaida

Kultūros ir pilietinių iniciatyvų fondas „Naujoji banga“ praėjusio pavasario pabaigoje surengė forumą „Žiniasklaida ir pilietinė Lietuvos visuomenė“. Šio susitikimo organizatorius – dailininkas, žurnalistas bei „Naujosios bangos“ įkūrėjas Vaidotas Žukas. Forume taip pat dalyvavo Baltijos institutas, gausių šeimų bendrija „Šeimyna“, Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija, Lietuvos moterų lyga bei kitos, žinomos Lietuvoje organizacijos. Forumo tikslas – atkreipti Vyriausybės bei visuomenės dėmesį į tai, jog per žiniasklaidą vis labiau plinta pornografija bei smurtas. „Dauguma įtakingos žiniasklaidos pateko į negausaus, bet morališkai ir kultūriškai pažeisto, etiškai nepatikimo elito rankas,“ – sakė Vaidotas Žukas, nurodydamas, jog žiniasklaidos vadovai, siekdami komercinių tikslų, apeliuoja į mažiausiai mąstantį vartotoją. „Niekur pasaulyje bendruose dienraščiuose nebūna tokių erotinių nuotraukų ir straipsnių kaip savaitgalio ‘Lietuvos ryte’ ar ‘Respublikoje’“, – tvirtino V.Žukas. Svarbiausias dalykas, dėl kurio subruzdo visuomenė, – apsaugoti nuo panašaus pobūdžio vaizdų bei literatūros mūsų vaikus. Gal sulauksime laikų, kai kiekvienas dienraštis, publikuojantis netinkančią vaikams skaityti literatūrą, bus paženklintas užrašu: „Atsargiai! Erotiškas! Laikykite vaikams nepasiekiamoje vietoje“. Bet kol tai įvyks, su naujausiu laikraščiu gausime naują meilės pamoką kiekvieną savaitgalį. „Ar ne pernelyg noriai dauguma laikraščių imasi vaikų seksualinio švietėjo vaidmens? – susirūpinęs klausė rašytojas Vytautas Rubavičius, išsakydamas forume Lietuvos intelektualų poziciją. – Lytinis auklėjimas tapo sargio švente. Suaugusiųjų kultūra primetama vaikams. Taip palaipsniui jie pratinami tapti suaugusiųjų partneriais“. Šiuos rašytojo žodžius patvirtina laikraščiai.