Žiniasklaida

Iš karto turiu nuvilti pikantiškų dalykėlių ieškančią skaitytojų dalį: apie kultūros, mokslo, ekonomikos elitą šiame straipsnyje nebus kalbama. Taip pat ir “sexy”, anot profesoriaus Mariaus Šaulausko žodis “getas” čia vartojamas veikiau klasikine, uždaros, nebūtinai žydų, bendruomenės prasme ir su tragiškuoju holokaustiniu ghetto mažai ką turi bendro. “Nuseksinus” ir sulietuvinus šį žodį išeitų Vilnijai būdingos darybos vietovardis Getiškės. Į aplink Vilnių dešimtimis dygstančias Getiškes veržiasi ką tik prasikalusi mūsų vidurinioji klasė. Klasikinis elitas vis dar tebegyvena Paryžiaus Lotynų kvartale, Niujorko Green Village, kur nors Prahos Vinohraduose ar kokioje nors Vilniaus Pilaitėje. Taigi, Getiškės. Patikima tvora aptvertas keliolikos ar keliasdešimties iš pažiūros skirtingos architektūros namų kvartalas su perimetrą ir ne tik jį stebinčiomis vaizdo kameromis bei – neretai – saugos tarnybos postu prie įvažiavimą užtvėrusio šlagbaumo. Erdvė, komfortas ir saugumas, kaip pabrėžiama nekilnojamojo turto agentūrų reklamose. Sveiki atvykę į Getiškes!

Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią. Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus. Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju, vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais… Šėtonas siunta ir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.

Vieni keikiasi viešai, kiti – niekam negirdint. Kultiniais tapę vilniečiai keikiasi visur ir daug. Todėl sostinės „urlaganų“, menininkų ir turtuolių rajono Užupio radijas puolė melstis ir į pagalbą kviestis kunigus. Taip sostinės puritonai ketina apsivalyti nuo velnio sėklos, kurią tris mėnesius radijo bangomis platino dvi kūrybingos būtybės. Šiandien daugelis juos žino kaip įžvalgias peles politologes Sūrskį ir Mauzerį iš linksmojo „Dviračio šou“. Dešimtis personažų radijuje ir televizijoje įkūniję Rimas Šapauskas bei Algis Ramanauskas skandalingąją kūrybą pradėjo praėjusiame dešimtmetyje. Lietuvą ne kartą drebino sąmojai, dainos ir keiksmai, pavadinti „Radijo šou“. Jei komikų klestėjimo metu praėjusiame dešimtmetyje Lietuva jau būtų išgyvenusi pastaruosius politinius įvykius, žiniasklaidos kritikai neabejotinai būtų ištarę: „Dėl šių nepraustaburnių šalis suskilo kaip dėl K.Prunskienės ir V.Adamkaus”. Dviem komikams politika suteikė pakankamai daug peno. Prezidento apkaltos, naujojo šalies vadovo rinkimų be dėmesio nepaliko televizijon įlindę Sūrskis ir Mauzeris. Jei tikėti kalbomis, nemažai peliukų „išminties” žūdavo nuo laidą montuojančių redaktorių žirklių. Gal todėl televizijoje jie vis dar kenčiami.

Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Spauda, radijas, televizija, visa kita viešoji informacija, žodžio, vizualinėm, garso formomis atspindėdama žinias, faktus, tendencijas, privalo gerbti žmogaus asmenybę, jos laisves ir teises. Informacijos įvairovė turi aiškų komercinį ir finansinį aspektą, kuris idealiu atveju neturi kirstis su informacijos laisve. To reikalauja mūsų šalies konstituciniai pagrindai bei mūsų ratifikuoti tarptautiniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos rezoliucija “Dėl žurnalistikos etikos” ir kiti.

Kultūros ir pilietinių iniciatyvų fondas „Naujoji banga“ praėjusio pavasario pabaigoje surengė forumą „Žiniasklaida ir pilietinė Lietuvos visuomenė“. Šio susitikimo organizatorius – dailininkas, žurnalistas bei „Naujosios bangos“ įkūrėjas Vaidotas Žukas. Forume taip pat dalyvavo Baltijos institutas, gausių šeimų bendrija „Šeimyna“, Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija, Lietuvos moterų lyga bei kitos, žinomos Lietuvoje organizacijos. Forumo tikslas – atkreipti Vyriausybės bei visuomenės dėmesį į tai, jog per žiniasklaidą vis labiau plinta pornografija bei smurtas. „Dauguma įtakingos žiniasklaidos pateko į negausaus, bet morališkai ir kultūriškai pažeisto, etiškai nepatikimo elito rankas,“ – sakė Vaidotas Žukas, nurodydamas, jog žiniasklaidos vadovai, siekdami komercinių tikslų, apeliuoja į mažiausiai mąstantį vartotoją. „Niekur pasaulyje bendruose dienraščiuose nebūna tokių erotinių nuotraukų ir straipsnių kaip savaitgalio ‘Lietuvos ryte’ ar ‘Respublikoje’“, – tvirtino V.Žukas. Svarbiausias dalykas, dėl kurio subruzdo visuomenė, – apsaugoti nuo panašaus pobūdžio vaizdų bei literatūros mūsų vaikus. Gal sulauksime laikų, kai kiekvienas dienraštis, publikuojantis netinkančią vaikams skaityti literatūrą, bus paženklintas užrašu: „Atsargiai! Erotiškas! Laikykite vaikams nepasiekiamoje vietoje“. Bet kol tai įvyks, su naujausiu laikraščiu gausime naują meilės pamoką kiekvieną savaitgalį. „Ar ne pernelyg noriai dauguma laikraščių imasi vaikų seksualinio švietėjo vaidmens? – susirūpinęs klausė rašytojas Vytautas Rubavičius, išsakydamas forume Lietuvos intelektualų poziciją. – Lytinis auklėjimas tapo sargio švente. Suaugusiųjų kultūra primetama vaikams. Taip palaipsniui jie pratinami tapti suaugusiųjų partneriais“. Šiuos rašytojo žodžius patvirtina laikraščiai.