Žiniasklaida

Šiandien labai madinga ir patrauklu būti viešųjų ryšių specialistu, iš esmės – propagandistu, arba bent jau turėti piarinių (public relations) gebėjimų. Sovietinis propagandisto baubas seniai ištirpo politinių intrigų sūkuryje, o reklaminė ir propagandinė veikla tapo pelninga ir šlovinama. Tačiau tokios šlovės nesusilaukia menininkai, kurie taip pat remiasi vaizduote, tik nemeluoja, kad tai yra tikrovė. Kuo skiriasi propagandinė arba viešųjų ryšių, piarinė veikla nuo įprastinės meninės kūrybos – esė, satyrų rašymo, paveikslų tapymo ar vaidybos teatre? Visų šių meno sričių paslaugomis viešųjų ryšių specialistai nuolatos naudojasi, o ir patys yra linkę rašyti apie nebūtus atsitikimus ar lyg gyvenimo režisieriai inscenizuoti įvykius. Kita vertus, propagandinės taisyklės, vienodai galiojančios ir viešiesiems ryšiams, ir reklamai, reikalauja kartojimosi, masiškumo, įtikinamumo, intensyvumo. Šios detalės yra siejamos su monotonija ir įtikėjimo vadyba, su tiksliu apskaičiavimu, bet ne su spontaniškumu, ne su laisva vaizduote. Jei viešųjų ryšių specialistai ką nors vaizduoja kaip nusikaltėlį arba herojų – pageidautina, kad tai nuosekliai kartotųsi, kol žmonės pradės šį teiginį laikyti faktu. Kartojimas yra susijęs su organizacine veikla, su teisingu informacinių ir finansinių resursų paskirstymu ir mažai ką bendra turi su menine kūryba.

Sąvoka “viešieji ryšiai” per paskutiniuosius kelerius metus tapo itin madinga, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net ir tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji, žino, kas tai yra. Šiai verslo sričiai prognozuojamas spartus augimas, tačiau kai kurių agentūrų vadovai teigia, jog nepaisant gerų perspektyvų niša dar nėra užpildyta, ir pasigenda konkurencijos. Ryšių su visuomene veikla pasaulyje skaičiuoja antrą šimtmetį. Pasak Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos tarybos pirmininkės Laimos Kasparavičienės, pirmoji agentūra buvo įkurta 1901-aisiais JAV. Lietuvoje pirmoji buvo įregistruota 1994-aisiais, tačiau iki šių dienų neišliko. Tiesa, jau nemaža dalis įmonių, ypač didžiųjų, turi viešųjų ryšių specialistų ar net departamentų savo viduje, tačiau, pasak agentūrų vadovų, tai nesumažina poreikio samdytis kompanijų iš išorės. “Kad ir koks principingas būtų įmonės atstovas spaudai, anksčiau ar vėliau jis pradeda kalbėti viršininko kalba – sako tai, ką šis nori girdėti”, – pastebi UAB “Publicum” direktorius Ričardas Jarmalavičius.

Apie tai, kad Lietuva privalo turėti keletą kertinių idėjų, į kurias galėtų atsiremti formuodama savo įvaizdį užsienyje, kalbama jau ne pirmi metai. Skirtingai nuo geriau apskaičiuojamų disciplinų – tokių kaip reklama, viešieji ryšiai, tai iš esmės parazitavimas viešojoje erdvėje pasinaudojant jau egzistuojančiais komunikacijos kanalais ir tikrais bei sukurtais įvykiais, kad būtų išplatintos teigiamos žinios apie save. Kitaip tariant, ten, kur reklama siekia patraukti dėmesį įdomia žinute, viešieji ryšiai naudojasi trečiųjų šalių patvirtinimu ir realiais įvykiais, kad patrauktų žmonių dėmesį. Įdomu tai, kad viena iš pirmųjų viešųjų ryšių pradininko E. Bernays klienčių trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo geresnio Lietuvos įvaizdžio siekusi lietuvių bendruomenė. JAV gyventojų palankumo buvo siekiama pristatant lietuvius ne tik politine, bet ir laisvalaikio žiniasklaida. Nuo to laiko panašios kryptingos visuomenės informavimo kampanijos apie atskirus produktus, idėjas ar ištisas šalis – dažnos tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Vykdant kryptingą valstybės vykdomą šalies įvaizdžio formavimo kampaniją paprastai išskiriamos keturios kryptys: viešoji diplomatija, eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas ir turizmo plėtra. Visos šios sritys turi turėti aiškiai išmatuojamus tikslus ir veiklos programas, antra, privalu, kad jos ir derėtų tarpusavyje. Akivaizdu, kad šį bendrą darbą turi kontroliuoti gana didelius įgaliojimus turintis centras. Įprastinės vienakryptės ryšių su visuomene programos ar pavieniai veiksmai vargu ar gali tapti gerus rezultatus garantuojančiomis priemonėmis.

Pastarąjį dešimtmetį viešieji ryšiai vystėsi iš reaktyvaus nacionalinio lygmens į globalinį proaktyvųjį. Komunikacijų ir kompiuterinių technologijų raida, žiniasklaidos plėtra, tarptautinio verslo ir ekonomikos augimas – visa tai didina viešųjų ryšių svarbą. Verslo pasaulyje viešųjų ryšių strategijų kūrimas ir įgyvendinimas neišvengiamai taps pagrindine korporatyvinių viešųjų ryšių departamentų užduotimi. Aukščiausio lygio vadovai vis daugiau reikalaus iš savo darbuotojų. Tik ar šie departamentai yra pajėgūs susidoroti su sudėtingomis situacijomis, su kuriomis susiduria šiuolaikinis verslas? Be to, iš viešųjų ryšių departamentų bus tikimasi įgyvendinti sudėtingas reaktyvias pasaulines programas, kurių tikslas užtikrinti korporacijų, kaip globalių lyderių įvaizdį socialinės atsakomybės kontekste. Viešieji ryšiai tapo svarbiu įrankiu, kuriant ir palaikant bet kokios įmonės patikimą įvaizdį. Nesvarbu, ar tai privati įmonė, mokykla, ligoninė, valstybinė įstaiga ar pelno nesiekianti organizacija. Iš tiesų viešieji ryšiai įgijo svarbų vaidmenį, siūlydami strateginę informaciją kaip sprendimų priėmimo mechanizmą aukšto lygio vadovams. Manoma, kad ir ateityje viešųjų ryšių vaidmuo išliks toks pat. Per ateinančius penkerius metus šios srities specialistai turėtų užimti aukštesnį laiptelį įmonių hierarchijoje. Aukščiausio lygio vadovai turėtų pasinaudoti šia galimybe ir įvertinti viešųjų ryšių svarbą rinkodarai ir įmonės reputacijai.

“Tai žodžiai, kuriais vertėtų pradėti bet kurį pokalbį su žurnalistais”, – sako Andrius Baranauskas, ryšių su visuomene agentūros “Komunikacijos tiltai” projektų vadovas. Tačiau čia pat priduria, kad vien naujienos neužtenka, kad bendrovės pranešimas atsidurtų laikraščių puslapiuose ar televizijų bei radijo stočių eteryje. Kas lemia sėkmę bendradarbiaujant su žiniasklaidos atstovais? Svarbiausia – naujiena turi būti įdomi tiems, kam žurnalistas skiria savo darbą. Juk žurnalistai dirba ne sau, o savo auditorijai – skaitytojams, klausytojams ar žiūrovams. Rašydami straipsnius, kurdami TV ar radijo reportažus, jie galvoja ne apie tai, ar jų darbas patiks jums – bet kuri naujienas pateikusi įmonė jiems tėra informacijos šaltinis. Žinios turi būti įdomios ir aktualios visuomenei. Informacija, kuri sudomins žurnalisto auditoriją, taps tiesiausiu keliu į jo širdį. Kaip sužinoti, ar kompanijos naujiena sudomins žiniasklaidos atstovus? Na, galima tiesiog pasiklausti žurnalisto, ar naujiena įdomi. Tačiau geriausia iš anksto įvertinti, ar naujiena bus įdomi žiniasklaidos auditorijai.

Reklaminės publikacijos spaudoje gana populiari ir dažnai naudojama reklamos forma. Daugelis klientų, reklamos užsakovų pastebi, jog kokybiškos ir originalios reklamos vis mažėja. Reklaminiai straipsniai kepami lyg tortai. Paviršutiniškai pristatomos organizacijos, įkyriai liaupsinami parduodami produktai. Kokį veiksmų planą reikia naudoti, kad pasiektumėte reikalingas auditorijas ir originaliai bei efektyviai prisistatytumėte visuomenei? Kaip pasiekti, jog išleidę nemažai lėšų savo organizacijai reklamuoti, sulauktumėte skaitytojo, galbūt būsimo jūsų kliento dėmesio? Ką reikia daryti, jog organizaciją reklamuojanti žiniasklaidos priemonė suteiktų efektyvią informaciją. Keletas patarimų, palengvinančių jūsų bendradarbiavimą su spauda. Daugelis verslininkų reklamines kampanijas spaudoje ( ypatingai dienraščiuose) vertina gana skeptiškai. Reklaminės publikacijos, skelbimai – spaudoje viešinami iš inercijos, siekiant neatsilikti nuo konkurentų ir pan. Deja, užmirštama, kad spauda yra itin vartojamas produktas, kurį skaito įvairūs visuomenės sluoksniai.Tad prieš pradėdami reklaminę kampaniją ar tiesiog planuodami išsipirkti plotą užsakomajam straipsniui – nuosekliai apgalvokite savo veiklos pristatymą. Juk gerai apgalvoti veiksmai gali duoti efektyvių rezultatų.