Cenzūra

Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis. Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius. Įsidarbindamas į šią įstaigą turėjau užpildyti ilgiausią anketą, kurioje buvo daugybė bjaurių klausimų, pvz.: „Ar giminėje nebuvo tremtų?“, „Ar turite giminių užsienyje?“ ir kt., į kuriuos atsakydamas turėjau meluoti, nes tėvo šeima buvo išvežta per pirmąjį prieškario trėmimą, o mano dvynė sesuo buvo pabėgusi į Vakarus. LRT cerberiai neiškart susigaudė, bet po gero pusmečio išsikviečia mane į kadrų skyrių ir klausia: kodėl primelavai anketoje? Sakau, – jei būčiau parašęs teisybę, jokiu būdu nebūtumėt manęs priėmę į darbą. Kadrų skyriaus moteriškė man duoda švarų blanką ir sako: „Užpildyk iš naujo.“ Užpildau, rašydamas į visas grafas teisybę. Tada ir prasidėjo labai įdomūs, beje ir malonūs darbo nuotykiai. Kas savaitę pirmadieniais vykdavo redakcijos susirinkimai. Reikėdavo pateikti kokį nors laidos projektą, ir aš sukausi kaip įmanydamas, nes nujaučiau, kad kybau ant plauko.

Pajuntame nuovargį ir norime priešintis, o tiesą sakant, – įsiuntame, kai, apėmus nuovargiui, priešintis nebelieka jėgų. Valdžia sugebėjo pasalūniškai įsibrauti į mūsų gynybos pozicijas ir net naudotis mūsų energija. Be jokios priežasties pajuntame silpnumą, ir jį, beje, tik atsitiktinai staiga suvokiame. Tada ima aiškėti, jog iš seno puoselėta tironų svajonė jau pildosi – pasiduodame be jokio juntamo pasipriešinimo, lyg sava valia. Tačiau kas gi mus apsėdo, kad šitaip nusiritom? Norėdamas šį prarandamos prasmės reiškinį padaryti aiškesnį, kadaise jam nusakyti sukūriau terminą „sensure“. Šiandien pagrindinis beprasmybės skleidimo įrankis yra televizija. Pirmiausia dėl jos žiūrovų gausos, taip pat ir dėl jos peršamo elgesio politikos, ekonomikos ir laisvalaikio srityse modelio. Televizija įtraukia daugybę žiūrovų, kadangi nekelia jiems jokių reikalavimų, išskyrus vieną – atsisėdus priešais televizorių žiūrėti ir klausyti. Dar niekad žmonijos istorijoje nebuvo taip lengvai prieinamo ir tokio paprasto vartoti informacijos ir kultūros šaltinio. Šis lengvumas yra pabrėžtinas, mat jis atsirado kaip prieštara paprastam etikos dėsniui, kad be pastangų ko nors pasiekti neįmanoma. Nuo šiol žinios, pramogos ar dokumentiniai filmai televizijos žiūrovui yra prieinami be jokio vargo ir bet kada. Tereikia būti pasyviam ir sugerti regimus vaizdus.

Ar iš tikrųjų naujieji nacionalinio saugumo reikalavimai yra nesuderinami su žodžio laisve? Spaudos ir žodžio laisvė neretai yra suvaržoma valstybėse, kuriose vyksta karo veiksmai ar karo grėsmę patiriančiose valstybėse. Dėl šios priežasties po rugsėjo11-osios „al-Qaedos“ teroristinių išpuolių, po kurių Vakarų pasaulis suintensyvino karą sus terorizmu, buvo pradėtas kvestionuoti žiniasklaidos vaidmuo „laisvosiose“ visuomenėse. Kai kurių Vakarų valstybių vyriausybės, suvaržydamos žiniasklaidos veikimo laisvę ir viešo kalbėjimo galimybes, nuo kritikos bando prisidengti nacionalinio saugumo argumentu. Kai kuriais atvejais žiniasklaida nesutikdavo paklusti bandymams riboti žodžio laisvę (puikus pavyzdys galėtų būti tai, kad laikraščiai įvairiose pasaulio šalyse visgi išspausdino musulmonus papiktinusias pranašo Mahometo karikatūras), kai kuriais atvejais ji nusilenkdavo šiems suvaržymams (štai kai kurie iš karikatūras išspausdinusių laikraščių vėliau atsiprašė už savo veiksmus). Vykstant tokiems reiškiniams, tuo pat metu žiniasklaidos priemonės sugebėjo ir toliau normaliai tęsti savo darbą – pavyzdžiui, jos atskleidė kankinimų Guantánamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose atvejus. Tad kas gi iš tikrųjų atsitiko žodžio laisvei, vykstant karui su terorizmu?

Ar šiandien dar kas nors pamena Arimantą Raškinį? Aš, to paklaustas, kiek laiko pagalvojęs, atsakyčiau: atrodo, jis buvo 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys, jei neklystu, krikdemas, pagarsėjęs noru įkurti kažką panašaus į sovietmečio Glavlitą. Užrašuose atrandu daugiau informacijos: 1999 metų birželio mėnesį A. Raškinis įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Seimui atskaitingą Visuomenės informavimo saugos komisiją bei Visuomenės informavimo saugos inspekciją. Siūlymą steigti šias institucijas kategoriškai sukritikavo tuometinės LDDP lyderis Česlovas Juršėnas, sakydamas, kad, dangstantis erotinio ar smurtinio pobūdžio produkcijos reglamentavimu, gali būti įteisinta cenzūra, griežtesnė už sovietinį Glavlitą. Taigi A. Raškinio pataisos taip ir liko projektu. Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Prisiminiau šią istoriją kaip vieną epizodų, kaip valdžioje esantys politikai mėgina mauti apynasrį žiniasklaidai. Pagundai vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, ypač nacionalinį radiją ir televiziją, lig šiol neatsispyrė nė viena valdžioje buvusi politinė jėga. Buvę LRT generaliniai direktoriai galėtų valandų valandas pasakoti apie darytą spaudimą bei jų vertimą iš pareigų, tam spaudimui nepasidavus. Jų memuarai, jei būtų atviri, galėtų tapti vertingu mūsų bręstančios demokratijos liudijimu.

Kada Jūsų darbas buvo produktyvesnis – sovietmečiu ar dabar? Turėčiau pasakyti, kad gero laiko nebuvo niekada. Anksčiau buvo ideologinių kliūčių, komunistinės dogmos, su kuriomis reikėdavo taikstytis, o dabar – finansiniai sunkumai, kuriuos kartais įveikti kur kas sudėtingiau nei ideologinius. Sovietiniu laikotarpiu prisitaikydavome, apgaudinėdavome, gudraudavome, išsisukinėdavome, nors tai buvo ir bjauru, nes mūsų filmus karpė, gadino, versdavo perrašyti scenarijus, iškirpti siužetus. O dabar, ką ir kaip daryti, mums diktuoja menkai išsilavinusi tautos dalis. Gaila, bet tai žmonės, kurie yra ant visiško debilizmo ribos. Tam tikru atžvilgiu mes patys dėl to esame kalti. Anksčiau Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas buržuazinis, vakarietiškas kinas. Žmonės nuobodžiavo, o kai situacija šalyje pasikeitė, mūsų ekranai kaipmat prisipildė amerikietiško kino. Amerikietiškas kinas – didis, ten yra savų šedevrų, nuostabių filmų, bet ką pas mus pradėjo rodyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o ir iki šiol rodo, iš esmės tėra „B“ ir „C“ grupės filmai. Pirko paketais, taip buvo pigiau, o kad filmai antrarūšiai – nesvarbu. Aš visa tai vadinu „dideliu pu-pu“ – visus tuos veiksmo, nuotykių filmus ir pan. Ten herojus patiria tokių kančių ir nokautų, kad turėtų metus gulėti reanimacijos palatoje, o jis po sekundės atsikelia ir savo priešininkui atsilygina maždaug tuo pačiu ir dar stipriau.

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos “Lietuvos žinios”. Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas “Lietuvos ūkininkas”, krikščionių demokratų “Ryto” ir socialdemokratų partijos “Socialdemokrato” laikraščiai. Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo “Lietuvos žiniose” išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojamas esą kompromisines derybas su Lenkija rengęs ministras pirmininkas Vytautas Petrulis ir krašto apsaugos ministras Leonas Bistras. Už šią karikatūrą buvo iškelta byla. Baudų mokėjimas guldavo ant atsakingosios redaktorės, garsios visuomenės veikėjos, Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės pečių. Dienraščio redakcijai neturint pakankamai pinigų baudai susimokėti, dėl V.Petrulio karikatūros redaktorė atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau savaitraštis “Lapas” rašė, kad F.Bortkevičienės įkalinimas buvo susijęs su artėjusiais Seimo rinkimais. Moteris atstovavo A.Smetonos vadovaujamus tautininkus kritikavusiai valstiečių liaudininkų partijai.

Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą. Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra. Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas vėjelis, švelniai glostantis nerūpestingai žolę ėdančias karves. Kitaip tariant, užmarštis ar nežinojimas, F.Nyčės manymu, yra palaima, kurią istorikai iš žmonių begėdiškai atima. Kitas XIX a. vokiečių mąstytojas fenomenologas E.Huserlis, panašias idėjas bandė grįsti sakydamas, jog praeities ir pasaulio pažinimas turi vykti nesąmoningai, t.y. atjungus sąmonę (esą reikia susikoncentruoti tik ties savimi), nes perteklinė informacija, užgriūnanti paprastą žmogų, tam tik trukdanti. Šiuos vokiečių filosofų samprotavimus, tiesa, netiesiogiai dažnai girdime priekaištuose žurnalistams, kurie be saiko kaltinami kišimusi į politikų asmeninį gyvenimą, įvairių socialinių negerovių viešinimu, t.y. piliečių sąmonės drumstimu.

Lietuvoje cenzūrą daugelis sieja su valdžios struktūrų taikomais apribojimais. Toks požiūris suprantamas – jo šaknys mūsų istorijoje, Rusijos caro okupacijos laikų 40 metų vykdyto spaudos draudimo laikotarpiu. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų prisimena penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius, kai oficialiai veikė tik komunistinė spauda ir ta pati buvo represinių valdžios struktūrų griežtai kontroliuojama. Prisimintina ir prieškario Lietuva – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį veikė karinė cenzūra. Taigi, moderni Lietuva kitokios cenzūros, išskyrus valdžios taikomus apribojimus, nebuvo patyrusi. Gal ir todėl daugeliui mūsų žmonių, įskaitant žurnalistus, atrodo, jog, nuėmus valdišką leteną nuo žiniasklaidos, dingsta ir cenzūra, spauda tampa laisva. Deja, tikrovė yra kita. Valdžios apribojimai yra tik viena cenzūros forma. Ir nors šiandien yra teoretikų, kurie cenzūrą tebetapatina su valdžios veiksmais, didelė dalis šios srities žinovų pastebi, jog cenzūra gali užsiiminėti ir kiti veikėjai – verslas, reklamos užsakytojai, žiniasklaidos savininkai bei leidėjai, redaktoriai, netgi patys žurnalistai. Pastarasis reiškinys – pavadintas savicenzūra – laikomas itin bjauria cenzūros forma, nes deformuoja pirmąją, labiausiai pažeidžiamą, informacijos ruošimo grandį. Taip pat suvokiama, jog cenzūra nereiškia tik informacijos draudimo: tai nėra tik iškirptos vietos laikraštyje, filmo juostoje, permontuotos vaizdo arba garso juostos, retušuotos nuotraukos.

Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti”. Bet ar tas „gerai” nebuvo tik graži laikina iliuzija ir miražas? Jau „Perestrojkos” laikais žmonės, dirbantys žiniasklaidoje, ėmė maištauti prieš žodžio laisvės suvaržymus, kovoti už piliečių neatimamą teisę žinoti tiesą. Laimingo atsitiktinumo dėka sistema griuvo, ir mes, parašinėjantys į spaudą, vienu balsu džiaugėmės: „Geriausias dalykas, kurį atnešę Nepriklausomybė, yra cenzūros panaikinimas”. Tačiau ar iš tikro taip? Sovietiniais laikais cenzūra mūsų visuomenėje gyvavo kaip dvigalvis slibinas. Viena jo galva buvo valdiška, kuri diktavo, ką ir kaip reikia ir galima rašyti, antroji svarstė, kiek galiu parašyti, kad pirmoji manęs nesurytų. Kitaip tariant, tą melavimo ar pusiau tiesos skleidimo sistemą laikė du Atlantai – du cenzoriai – išorinis ir vidinis. Tiesa, cenzūra nebuvo totali, ją buvo įmanoma apeiti.

Ko gero, atidesnis skaitytojas pastebėjo, kad portale „Lrytas.lt” pasirodė mano straipsnis „Adventas – vilties laikas”. Noriu užbėgti už akių galimoms interpretacijoms ir kai ką paaiškinti. Prieš savaitę į mane kreipėsi „Lrytas.lt” vyr. redaktorius Rimvydas Valatka. Jis maloniai pakvietė mane karts nuo karto parašyti straipsnių portalui. Tuo pačiu jis užtikrino mane, kad mano rašiniams nebus taikoma jokia cenzūra. Prisipažinsiu, kad tiek pasiūlymas, tiek pats neformalus p. Valatkos laiško tonas nustebino. Juk ne sykį esu kritikavęs „Lietuvos ryto” grupę, ir patį Rimvydą Valatką. Kaip supratote, Valatkos siūlymą priėmiau. Manau, kad bus mano skaitytojų, kurie nusivils tokiu sprendimu, tačiau noriu pareikšti, kad jį priėmiau atsakingai ir viską apsvarstęs. Tad savo straipsnių skaitytojams noriu paaiškinti šio pasirinkimo motyvus. Visų pirma turiu priminti, kad nesu NĖ VIENOS redakcijos darbuotojas. Vienus leidinius su kuriais bendradarbiauju vertinu labiau, kitus mažiau. Rašydamas straipsnius visuomet vadovaujuos savo sąžine. Galiu drąsiai save vadinti nepriklausomu žiniasklaidininku, kuris vadovaujasi tik įsitikinimais, o ne grupiniais interesais. Neslepiu, kad šie įsitikinimai yra krikščioniški, politinės pažiūros – konservatyvios, o kultūrinės vertybės – liberalios. Todėl noriu nuraminti visus: mano kritiškas požiūris į „Lietuvos ryto” grupę nuo bendradarbiavimo su „Lrytu.lt” nekis, nebent pačioje grupėje įvyktų fundamentalūs pokyčiai.