Cenzūra

Tinklas nėra begalinis ir jis nėra laisvas. Priklausomybė atsiranda ne tik dėl techninių reikalavimų, bet ir dėl autorių teisių ar cenzūros. 2004 m. Sebastiano Lütgerto svetainė textz.com, kurią priglobė bootlab, pateko į žiniasklaidos antraštes. Šiame tinklalapyje S. Lütgertas buvo neleistinai paskelbęs du filosofo Theodoro Adorno tekstus, kurie autorių teisių požiūriu priklauso fondui „Philip-Reemtsma Stiftung“. Šis atvejis – puikus pavyzdys, iliustruojantis teisininkų veiksmus prieš nemokamą interneto dėka pagreitėjusią vadinamosios intelektinės nuosavybės sklaidą bet kokios rūšies skaitmeninių duomenų (pavyzdžiui, programinės įrangos, tekstų, vaizdų, muzikos ir filmų) pavidalu. Ir kova dėl autorių teisių apsaugos sugriežtinimo, ir visuomeninio turto (angl. common property) idėja naujojo tūkstantmečio pradžioje aiškiai iškyla tarptautinėse konferencijose ir festivaliuose, pavyzdžiui: Wizards of Os (WoS) 3: The Future of Digital Commons 2004 m. Berlyno konferencija arba Halėje prie Zalės vykusi 6-oji Werkleitz bienalė Common Property – Visuomeninis turtas. Volkeris Grassmuckas, WoS vadovas, kartu su „Mikro e.V.“ prižiūri tinklalapį iRights.info, kuriame pateikiama informacija apie autorių teises skaitmeniniame pasaulyje. Kaip alternatyva dabartinei (jau pasenusiai) autorių teisių apsaugos sistemai tarp kitų buvo sukurta ir šiuolaikiškesnė intelektinės nuosavybės licencija – Creative Commons Licence.

Amerikiečiai baigia galutinai nuprotėti su tuo savo išmislu – politkorekcija. Šitas galvos slėpimo smėlyje būdas prasiskverbė į visas gyvenimo sritis ir pasiekė tiesiog neregėtų idiotizmo ir absurdo aukštumų. Su negrais Amerikoje apskritai viskas OK, poliktkorekcijos prasme. Jie ir tapo pirmąja šio reiškinio priežastimi – XX amžiauis viduryje būtent politkorekcija tapo savotišku ginklu prieš rasizmą. Sveikintina idėja buvo taip išpūsta, kad dabar tapo tikru nusikaltimu baltąjam ištarti žodžius „negras”, „juodaodis” ar, apsaugok Viešpatie, „nigeris”. Tuo tarpu poatys negrai, kalbėdami tarpusavyje, šias sąvokas vartoja kuo laisviausiai. Nenuskilo ir Snieguolei. Atlantoje užregistruota draugija „Už lygias teises animacijoje”. Vienas iš organizacijos tikslų – pasiekti, kad būtų sukurtas filmuko remeikas, kur būtų proporcingai atstovaujami afroamerikiečiai ir baltieji. Tai reikš, kad iš 7 nykštukų baltaodžiais liks tik trys. Dar du taps negrais, vienas – ispanakalbis, o paskutinis – indėnas. Nuo negrų neatsilieka ir beždžionės. Taip taip, čia nenusišnekėjimas. Amerikoje jau yra arganizacijų, kurios kovoja už pilietines gyvūnų teises – rinkimų teisę, teisę į darbą, į asmens laisvę. Kalba eina apie beždžiones, su kuriomis eksperimentuoja mokslininkai. Išmoko gyvūnėlis paprasčiausių veiksmų – viskas, tai jau nebe beždžionė, tai jau antropoidas, artėjantis savo išsivystymu prie žmogaus, vadinasi, jis jau turi teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktas.

“Matant, kaip po savaip interpretuojamų įstatymų priedanga Lietuvoje bandoma sugniuždyti spaudos laisvę, peršasi išvada, kad visuomenė verčiama sugrįžti į “vienintelės teisingos”, cenzūruotos nuomonės laikus. Apmaudu, kad šis procesas vykdomas teisėsaugininkų rankomis”, – teigia Liberalų demokratų partijos pirmininkas Rolandas Paksas. Pasak jo, Lietuvoje klesti korupcija, kyšininkavimas, valdininkų savivalė, valstybės turto grobstytojų nebaudžiamumas, o teisėsaugos struktūros dažniausiai pasirodo bejėgės ką nors pakeisti. “Tačiau, jeigu kas nors išdrįsta garsiai apie tai prabilti, nedelsiant mobilizuojamos didžiulės pajėgos užkirsti kelią bet kokiam bandymui išvilkti kaltuosius į dienos šviesą”, – pažymima Liberalų demokratų partijos Informacinio centro pranešime. ELTA primena, kad Vyriausiasis administracinis teismas, kurio nutartys yra galutinės ir neapskundžiamos, rugsėjo 16-ąją nusprendė, kad administracinė byla “Respublikos” žurnalistui V. Tomkui nutraukiama. Nepaisydama to, Generalinė prokuratūra pirmadienį nusprendė reikalauti bylą atnaujinti ir tęsti teisminį persekiojimą.

Australijoje abu parlamento rūmai priėmė įstatymą dėl interneto cenzūros. Už įstatymą balsavo ir leiboristai ir liberalai – tačiau demokratai buvo prieš.Be visa ko yra rengiamas ir įstatymo projektas, suagusiųjų medžiagos patalpinimą internete pripažįstantis kriminaliniu nusikaltimu, net jeigu ši medžiaga nėra paisiekiama vaikų. Tokiu būdu “R” klasės medžiaga patalpinta interneto tinklapyje ir nors priėjimas prie jos bus kontroliuojamas slaptažodžiu, suteikiamu tik suagusiems šio tinklapio savininkas gali būti nubaustas 10 tūkst. dolerių bauda. Įstatime kalbama ne tik apie vaizdinę medžiagą, bet ir apie tekstinius pranešimus, tame tarpe ir žinutes forumuose ir pan.

Gegužės 28 d. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius išplatintame pranešime viešai pareiškė, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Penktadienį, gegužės 30 d. kelių pilietinių organizacijų kreipimesi į LRT tarybą dėl Dariaus Kuolio laidų grąžinimo į eterį taip pat prašoma „viešai paaiškinti, kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvairiapusę informaciją“. Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones. Mums paliekama teisė analizuoti ir kritikuoti vieni kitų darbą laikantis žiniasklaidos etikos principų, kaip tai daroma kas savaitę Lietuvos radijo rengiamoje laidoje „Jūs paskambinote į Lietuvos radiją“ arba diskusijoms apie žiniasklaidą skirtame portale gzi.lt. Taip pat manome esant būtinybę pabrėžti, jog Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė yra savo srities profesionalė, ne kartą apgynusi visuomenės teisę gauti įvairiapusę informaciją ir žurnalistus, įvairioms interesų grupėms bandant kištis į jų laidų turinį.

Septynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais didžiausias valdžios galvos skausmas, pasirodo, besąs vienas – “Karštas komentaras”, o didžiausias rūpestis – kaip jį užčiaupti. Todėl be finansinių, psichologinių ir kitokių pobūdžio represijų – pavyzdžiui, “Karšto komentaro” blokavimo tiek jį prenumeruojant jį, tiek ir parduodant, prisidėjo dar vienas – cenzūra. Nors oficialiai cenzūra Lietuvoje – uždrausta. Kaip žinote, dar visai neseniai mūsų premjerui Gediminui Kirkilui skaudėjo galvą, kaip čia sustabdyti “Karštame komentare” publikuojamas atviros prostitucijos nuotraukas iš “Olympic” kazino vykdytos klientų pritraukimo kampanijos, nes normalioje demokratinėje valstybėje po tokių nuotraukų paskelbimo Valstybinė azartinių lošimų priežiūros komisija jau seniai iš šių lošimo namų būtų atėmusi licenciją užsiimti lošimo verslu šalyje. Tačiau Lietuva – ne normali demokratinė šalis, Lietuvoje karaliauja korupcija ir “otkatas”, ir todėl čia buvo imtasi priemonių ne prieš negeroves skleidžiančius lošimų namus, bet … prieš blogybes paviešinusį “Karštą komentarą”.

Lietuvoje vėl atsirado cenzūra. Šešioliktaisiais nepriklausomybės metais cenzoriaus funkcijų ėmėsi Suomijos kompanija „Rautakirja“, kurios valdomos bendrovės Lietuvoje tapo spaudos leidinių platinimo monopolininkais. Verslas pagimdė cenzūrą – visuomeniniai, analitiniai ar kultūros leidiniai prilyginti bulvarinei spaudai, kryžiažodžių ar erotiniams žurnalams. Vadinasi, monopolininkai spaudos platinimui taiko vienintelį verslo principą: jeigu kurio nors leidinio nuperkama per mažai, jis daugiau niekada nebepateks nei į spaudos kioskus, nei į degalines, nei į prekybos centrus. Jų nebebus niekur. Cenzūros schema paprasta: leidinys pateikiamas tik į pačius didžiausius prekybos centrus, kuriuose dažniausiai lankosi didmenininkai ar šiaip pigesnių prekių besidairantys pirkėjai. Jie niekada čia neieško kultūrinių ar analitinių leidinių – daržovių bazė nėra ta vieta, kur perkama rimtoji spauda. O kai ši verslo kartelė neįveikiama, uždaromas bet koks kelias į kitas platinimo vietas. Suomijos bendrovė „Rautakirja“ Lietuvoje valdo spaudos leidinių platinimo įmonę „Impress Teva“, žurnalais bei laikraščiais aprūpinančią didžiuosius prekybos centrus, degalines – vietas, kur yra didžiausias pirkėjų srautas. Suomiai taip pat valdo „Lietuvos spaudos“ bei „Kauno spaudos“ kioskus. Išvada: spaudos platinimas pateko į monopolininkų rankas. Kuo tai gresia – jau patyrė analitiniai savaitraščiai, kai kurie mėnesiniai žurnalai.

Prieš trejus metus Gintaras Beresnevičius rašė, kad ties žmonėmis, mąstančiais, ką jie gali pakeisti šiandieninėje Lietuvoje, yra pakibusi maždaug tokia mintis: „Rėkti – tai tylėti, o tylėti – tai išduoti“, kad jei šūkausi apie nūdienos Lietuvos ydas prie kavos su bendradarbiais, piktinsiesi internete, tai ar tai ką nors pakeis, o jei nesipiktinsi – išduosi bent jau demokratijos siekius. Tik kaip gi su ta demokratija ir jos siekiais Lietuvoje? Pastaruoju metu vėl pamėgtas toks demokratinis ritualas – parašų rinkimo vajus, ypač ieškant priešų ar norint nubausti kitaip galvojančius. Atrodo, kad ir rūstybės banga, šiomis dienomis pasiekusi Darių Kuolį, turi ir savo šaknis, ir savo sąrašus bei parašus. Jei skaitytojai pamena, LTV laidoje „Sankirtos“ laidos vedėjas D.Kuolys, klausdamas socialliberalą A.Valionį, ar tarp norinčiųjų tirti kitaip dėl „Leo LT“ balsuojančius parlamentarus sąraše yra ir jo parašas, šis primygtinai neigė tai, kas buvo akivaizdu. Na, pasirašė žmogus, kad Lietuvai būtų geriau, kad tarp parlamentarų kokių Rusijos šnipų neprivistų, tai ko čia gintis. Bet pyktis dėl viešai patį eksministrą sugėdinusio vedėjo, dar ir kokias nors pažiūras turinčio, tegul gal ir neobjektyvaus, vis tiek pasiliko. Tad šiandien bent jau įsižeidusieji galėtų džiaugtis, kad „teisingumas“ įvykdytas: Kuolys „prisidirbo“, „Sankirtoms“ ir sezonas, ir eteris, ir sutartis baigėsi, o radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus jokių improvizacijų, jokio savo lizdo.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis. Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius. Įsidarbindamas į šią įstaigą turėjau užpildyti ilgiausią anketą, kurioje buvo daugybė bjaurių klausimų, pvz.: „Ar giminėje nebuvo tremtų?“, „Ar turite giminių užsienyje?“ ir kt., į kuriuos atsakydamas turėjau meluoti, nes tėvo šeima buvo išvežta per pirmąjį prieškario trėmimą, o mano dvynė sesuo buvo pabėgusi į Vakarus. LRT cerberiai neiškart susigaudė, bet po gero pusmečio išsikviečia mane į kadrų skyrių ir klausia: kodėl primelavai anketoje? Sakau, – jei būčiau parašęs teisybę, jokiu būdu nebūtumėt manęs priėmę į darbą. Kadrų skyriaus moteriškė man duoda švarų blanką ir sako: „Užpildyk iš naujo.“ Užpildau, rašydamas į visas grafas teisybę. Tada ir prasidėjo labai įdomūs, beje ir malonūs darbo nuotykiai. Kas savaitę pirmadieniais vykdavo redakcijos susirinkimai. Reikėdavo pateikti kokį nors laidos projektą, ir aš sukausi kaip įmanydamas, nes nujaučiau, kad kybau ant plauko.

Pajuntame nuovargį ir norime priešintis, o tiesą sakant, – įsiuntame, kai, apėmus nuovargiui, priešintis nebelieka jėgų. Valdžia sugebėjo pasalūniškai įsibrauti į mūsų gynybos pozicijas ir net naudotis mūsų energija. Be jokios priežasties pajuntame silpnumą, ir jį, beje, tik atsitiktinai staiga suvokiame. Tada ima aiškėti, jog iš seno puoselėta tironų svajonė jau pildosi – pasiduodame be jokio juntamo pasipriešinimo, lyg sava valia. Tačiau kas gi mus apsėdo, kad šitaip nusiritom? Norėdamas šį prarandamos prasmės reiškinį padaryti aiškesnį, kadaise jam nusakyti sukūriau terminą „sensure“. Šiandien pagrindinis beprasmybės skleidimo įrankis yra televizija. Pirmiausia dėl jos žiūrovų gausos, taip pat ir dėl jos peršamo elgesio politikos, ekonomikos ir laisvalaikio srityse modelio. Televizija įtraukia daugybę žiūrovų, kadangi nekelia jiems jokių reikalavimų, išskyrus vieną – atsisėdus priešais televizorių žiūrėti ir klausyti. Dar niekad žmonijos istorijoje nebuvo taip lengvai prieinamo ir tokio paprasto vartoti informacijos ir kultūros šaltinio. Šis lengvumas yra pabrėžtinas, mat jis atsirado kaip prieštara paprastam etikos dėsniui, kad be pastangų ko nors pasiekti neįmanoma. Nuo šiol žinios, pramogos ar dokumentiniai filmai televizijos žiūrovui yra prieinami be jokio vargo ir bet kada. Tereikia būti pasyviam ir sugerti regimus vaizdus.