Palanga

Palangos gyvenvietė, pirmą kartą paminėta 1253 metais, viduramžiais buvusi svarbiu prekybos ir ikikrikščioniškojo tikėjimo kulto centru, XIX a. pirmoje pusėje vis labiau ėmė garsėti kaip pajūrio vasarvietė. Greitai sklido žinia apie naują būdą gydyti visas ligas be gydytojo. Dar labiau Palangą išgarsino lenkų rašytojo, kilusio iš Lietuvos bajorų, Adomo Mickevičiaus apsilankymas 1824 m. Neilgai trukus Palanga tapo tokia populiari, kad visos gyvenvietės trobos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti atvykusių vasarotojų. Grafų Tiškevičių dėka Palanga tapo tikru kurortu. Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius, matydamas puikią perspektyvą kurortui plėtoti, XIX a. aštuntame dešimtmetyje ėmėsi didžiulių investicijų: 1877 – 1880 m. atidarė erdvų restoraną bei pirmąjį kurorto viešbutį ir pagal kaimyninių kraštų tradiciją pavadino jį Kurhauzu. Grafo pastatyti net keli vasarnamių kompleksai, įkurtas vasaros teatras, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, pastatytos maudymosi kabinos jūros pakrantėje, įrengtos maudyklės su marmurinėmis voniomis ir pašildomu vandeniu. Ketindamas įrengti prieplauką, 1884 – 1888 m. J.Tiškevičius pastatė tiltą, vedantį į jūrą, kuris ilgainiui tapo vienu svarbiausių Palangos kurorto simboliu. Su neslepiamu pavydu to meto Klaipėdos miesto spaudoje buvo rašoma, kad grafo Tiškevičiaus įkurtas kurortas yra gausiai lankomas turtingų rusų iš įvairių Rusijos gubernijų, ir todėl sudaro konkurenciją Klaipėdai.