Kategorija: Religinės šventės

Kalėdos - magiška šventė, kai visa šeima galime pabūti kartu. Kiek daug reiškia kartu maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias, pajuntame savo vidumi. Ir tas jausmas dar ilgai šildo. Ištisus amžius kartojamos apeigos suteikia saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana. Dar prieš Kalėdas užplūsta vaikystės prisiminimai. Rogutėmis parsivežtos eglutės kvapas sklinda po visus namus. Įstatyta į stovą, papuošta žaisliukais, saldainiais ir angelo plaukais eglutė mus lydi nuo vaikystės iki senatvės. Jei nebūtų švenčių, jas reiktų...

Kristaus gimimas yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Nė vieno žmogaus gimimas nebuvo paženklintas tiek antgamtinių ženklų ir apraiškų: angelų pasirodymai Marijai, Juozapui, piemenims; naujos žvaigždės, simbolizuojančios Karaliaus gimimą, atsiradimas danguje; išminčių iš Rytų apsilankymas Betliejuje; tikslių Rašto pranašysčių išsipildymas – antgamtinis Jėzaus gimimas iš mergelės Betliejuje; to laikotarpio žmonių (Elžbietos, pranašų Simeono ir Onos) pranašystės apie kūdikėlį Jėzų, kaip apie Viešpatį, Gelbėtoją ir Mesiją. Nė vienas šios žemės kūdikis nebuvo taip dangaus...

Kalėdos - nuostabus metas, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms, padėkos žodžių ir šilto šeimyninio jausmo. Vieni rašo pasveikinimus artimiems žmonėms, pažadindami šviesiausias mintis ir parinkdami švelniausius žodžius. Kiti su meile ruošia dovanėles, idant parodytų artimiesiems, kad jie yra tikrai brangūs. Puošiami miestai ir miesteliai, gatvės ir parduotuvių vitrinos nušvinta margaspalvėmis švieselėmis, linkinčiomis praeiviams gėrio, šilumos. Daugelis Kalėdų vakarą susiburia prie šventinio stalo, artimai bendrauja šiltais, kupinais vilties, širdingais žodžiais. Juk prie stalo susėdame ne tik pavalgyti, bet ir atvirai,...

Nuo pat Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių šventė pagonys. Per ją buvo garbinamas vaisingumo dievas Faunas ir moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona. Ankstyvieji misionieriai šią šventę įtraukė į krikščioniškąjį kalendorių, tik iki šiol neaišku, kurį šventąjį krikščionys buvo linkę minėti vasario 14-ąją. Valentinai buvo mažiausiai du šventieji ir keletas kankinių. Istorikų nuomone, tai tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną buvo nukirsta galva. Pasakojama, kad jis išgydė aklą...

Jei… neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis, ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula… Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė....

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna...