| |

Šv. Kūčios

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia” per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia”, turi graikų k. žodis „kukkia”. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia”. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms.

| |

Kalėdų papročiai: krikščionybė ar pagonybė?

Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai”, pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais? Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga”, „šven­ta”, „pa­slap­tin­ga”.

| |

Adventas

Advento dvasia – Dievo viešpatavimo išsipildymo ir jo atėjimo į kiekvieną tautą laukimas. Advento sąvoka yra pamatinė visoje Biblijoje. Melsdamiesi mes ne tik stipriname kokias nors dvasines nuostatas, bet ir patvirtiname savo įsitikinimus, kurie lemia mūsų pasirinkimus; mes rūpinamės tik tais dalykais, kuriais esame įsitikinę. Mums stinga ne drąsos ar valios, bet veikiau gilaus įsitikinimo, valdančio mūsų drąsą. Iš tikrųjų, netgi tingiausi žmonės, ko nors trokšdami, parodo turį nepaprastus drąsos ir netgi didvyriškumo išteklius. Mūsų amžius stulbina gilių įsitikinimų stoka. Geros valios pakanka, bet kadangi ji neturi tvirtų pagrindų, toliau nesirenkama. Pastebime perdėtą jausmingumą, dėl kurio pasiduodama kiekvienai įtakai ir abejojama, kai reikia tvirto nusistatymo. Šis jausmingumas būdingas jaunystei, bet jei jis tęsiasi, tai rodo nebrandumą. Privalome suvokti, kad gebėjimas rinktis nėra menkas dalykas ir jam turime atsiduoti rimtai. Kalbėti apie adventą pradedame nuo įsitikinimo egzistuojančia tikrove, po to vedančia mus į tikėjimo valdas; nes tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu, ir Dievo žodis savo esme yra pažadas. Kristus pažadėjo mums išganymą, kurį jis atnešė pasauliui. Ar mes tikrai tikime tuo, ką jis mums sakė? Žodis adventas (Adventus), reiškiąs “atėjimą”, yra graikiško žodžio parousia vertimas į lotynų kalbą. Kalbant apie adventą, numanoma, kad kažkas ateina ar ateis. Liturginis advento laikas yra dieviškojo veiksmo laukimas, Dievo judesio mūsų link laukimas.

| |

Susikaupimo metui artėjant…

Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines”. Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs labai artimas žmogus, norisi kapelį gražiau sutvarkyti, apsodinti (nors patiems mirusiesiems gal to ir nereikia). Tad pasikalbėkime apie tai. Be jokios abejonės – kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei skonių. Tai galioja ir tvarkant bei prižiūrint kapus. Kai kurie, gyvendami toliau nuo mirusiųjų artimųjų, užkloja kapo žemę nepraleidžiančia piktžolių danga. Tai gali sukurti tvarkingo kapo įspūdį. Tačiau, jei galite atvykti dažniau ir aptvarkyti, geriau rinkitės augalus. Kapams tinka visžaliai ir dekoratyvūs augalai: gėlės, lapiniai augalai, krūmai, medžiai etc. Labiausiai kapams tinkantys yra šie: uosis, pušis, kiparisas, saulutė, baltagalvė, chrizantema, bugienis, gebenė, lauras, lelija, vaistinė mandragora, kaukelis, mirta, ąžuolas, palmė, rožė, rozmarinas, gluosnis, karklas, kukmedis. Gana simboliškai atrodo kelmai – nupjauti medžiai.

Paparčio žiedai išsiskleis Joninių nakties danguje
|

Paparčio žiedai išsiskleis Joninių nakties danguje

Joninių naktį Vilniuje bus atgaivintos senųjų amžių tradicijos: magiškas tradicijas keis šiuolaikinė muzika ir danguje degantys paparčio žiedai. Joninių naktis – ypatinga, lydima ugnies, vandens ir augmenijos burtų. Sakoma, jog šią naktį stiprios gamtos jėgos, žydi nežmogiškų galių ir išminties suteikiantis paparčio žiedas. Visoje Lietuvoje kasmet organizuojama šimtai Joninių renginių, kuriama tūkstančiai laužų. Tik niekas negali prisiminti, kada pastarąjį kartą Vilniuje buvo surengta Joninių šventė su daug laužų, ugnies, muzikos ir burtų. Todėl Didžiosios Joninės sugrįžta į Vilnių. Atėjo metas senoms tradicijoms rengtis naują rūbą. Lietuvos sostinėje – Vilniuje, Vingio parke, šių metų birželio 23 d. rengiamos Didžiosios Joninės. Tradicija tapusi Joninių su TV3 šventė šiais metais kviečia vilniečius ir miesto svečius į renginį: šviesiausią metų naktį pasitiksime klausydamiesi įspūdingo koncerto ir žiūrėdami muzikinius fejerverkus. Vingio parko žalumoje bus šiuolaikiškai atgaivintos senųjų amžių tradicijos: visų menų (muzikos, šokio, teatro) sintezė įtrauks žiūrovus į nekasdienes burtų nakties apeigas, gamtos jėgas įkūnys originali scenografija, įspūdingos šiuolaikinės garso bei šviesos technologijų galimybės, šventoji ugnis karaliaus danguje bliko fejerverkų šou pavidalu. Pirmą kartą Vilniuje koncertuos tūkstančius žiūrovų visoje Lietuvoje į koncertines sales sukvietę “Chorų karų” laimėtojai – Raigardo Tautkaus Šampaninis Kauno choras, kuris parodys specialią programą.

Joninės: tradicijos ir papročiai
|

Joninės: tradicijos ir papročiai

Kasmet birželio 22-24 dienomis Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv.Jono vardu. Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį. Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.

Joninių papročiai
|

Joninių papročiai

Jonìnės – šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos). Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Kai kuriuos jų, negalėdama išginti, Bažnyčia įtraukė į savo apeigas. Išlikę senieji elementai – vandens, ugnies, augmenijos simbolika, tokie papročiai, kaip vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan. (išsamiau žr. Rasos). Sukrikščionintose apeigose vietoj karčių-kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės. Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio”. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir motriškėlės”.

Velykinių margučių dažymas
| |

Velykinių margučių dažymas

Nesvarbu kiek jums metų Velykos su savo smagia tradicija dažyti kiaušinius visuomet gražina į vaikystę. Tai puiki proga susiburti visai šeimai ir pasitelkus kūrybingumą ir keletą pagalbinių priemonių smagiai praleisti laiką. Kad nepritrūktumėte idėjų štai keletas įdomių Velykinių kiaušinių dažymo ir dekoravimo technikų. Pirmiausia kiaušinių dažymui jums reikės kiaušinių (savaime suprantama). Galite naudoti kietai išvirtus kiaušinius arba išpūstus kiaušinių lukštus. Išpūsti kiaušiniai gan trapūs, tad mažiems vaikams gali netyčia susitraiškyti. Tiesa, tokius kiaušinius galėsite pakabinti ant virvutės ir padaryti velykines dekoracijas. Taip pat iš anksto galite įsigyti specialių kiaušinių indelių arba pasidaryti jų iš tualetinio popieriaus ar popierinių rankšluosčių kartoninės tūtelės, tiesiog sukarpykite ją 5 cm žiedeliais. Atsargiai suguldykite kiaušinius ant puodo dugno. Nedėkite jų vieno ant kito, verčiau išvirkite keletą partijų jei reikia daugiau kiaušinių. Pripilkite šalto vandens kad apsemtų kiaušinius ir dar per porą pirštų virš jų. Iš fizikos pamokų žinote, kad kaitinamos medžiagos plečiasi. Tikriausiai kiaušinio lukštas plečiasi lėčiau nei jo vidus, todėl verdami kiaušiniai neretai suskyla. Kadangi dažymui reikia sveikų kiaušinių teks virti taip, kad jie nesutrūktų. Svarbiausia, kad kiaušinis neįkaistų per greitai, todėl ir užpilame juos šaltu vandeniu. Dar viena gudrybė yra įdėti šaukštelį druskos.

Šventųjų Velykų valgiai
| |

Šventųjų Velykų valgiai

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.

Tarptautinę moters dieną Laisvės alėją norima paversti žydinčiu sodu
|

Tarptautinę moters dieną Laisvės alėją norima paversti žydinčiu sodu

Kovo 8-ąją Laisvės alėja taps Moterų alėja. Šią dieną alėjoje vyks įvairūs renginiai, skirti paminėti moters dieną. Kauno mokyklos/gimnazijos kviečiamos prisijungti prie Kauno moters užimtumo centro inicijuojamos akcijos „Laisvės alėja – Moterų alėja“ ir paminėti šią šventę kartu. „Tapkite šios akcijos dalyviais, pagamindami gėlę mylimai, svarbiai moteriai. Šios gėlės papuoš žiemišką Laisvės alėją bei pavers ją žydinčiu sodu“, – ragina šventės organizatoriai. Kauno moters užimtumo informacijos centras kartu su partneriais Europos Parlamento Informacijos biuru Lietuvoje, Moterų iniciatyva Lietuvoje demokratijai auginti (MILDA), Lietuvos universitetų moterų asociacija, Europos informacijos centru – Europe Direct kovo 8 dieną organizuoja renginius Kaune, skirtus paminėti Tarptautinę moters dieną. Kovo 8 dieną Tarptautinei moterų solidarumo dienai sueina 100 metų, taip pat bus minima 15 metų sukaktis, kuomet buvo suorganizuota Pasaulinė moterų Pekino konferencija. Be to, švęsime ir Lietuvos Nepriklausomybės 20-ąsias metines. Šioms šventėms paminėti Kauno muzikiniame teatre įvyks konferencija „Nepriklausomos valstybės kūrimas: moterų pasiekimai ir vizijos“. Konferencijoje dalyvaus Lietuvos moterų nevyriausybinių organizacijų atstovės, užsienio šalių ambasadorės (JAV, Suomijos, Švedijos, Japonijos, Azarbaidžiano), Europos parlamento nariai, žinomos politikės, Seimo nariai bei kiti svečiai. Šio renginio globėjas yra Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas su žmona Jurgita.