Stilius

Per pastaruosius dvidešimt metų šveicariški rankiniai laikrodžiai įgijo gerą įvaizdį tiek pasaulio žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Per tuos dvidešimt metų pasaulyje specializuotų leidinių, laidų ir priedų kiekis, skirtas laikrodžiams bei jų pramonei padidėjo keliolika kartų, jau nekalbant apie išaugusias pačių gaminių reklamos apimtis. Per tuos dvidešimt metų pasaulyje kelis kartus padidėjo kolekcionierių ar jų organizacijų skaičius, ir dar daugiau atsirado naujų parduotuvių bei atstovybių. Laikrodžių kompanijos tapo garbingais įvairiausių sporto ar kultūros renginių remėjais, o ir pats laikrodis įgijo naują socialinę reikšmę – iš kasdienio naudingo atributo jis tapo svajonių, saviraiškos ir originalumo objektu. Kas gi savo laiku sukėlė tokią laikrodžių maniją? Vieni mano, kad tai buvo sparčiai besiplečianti mados industrija, apimanti visas pasaulio dalis ir tapusi prieinama visiems visuomenės sluoksniams. Tačiau kita ekspertų dalis tvirtina, jog tokį staigų susidomėjimą tiksliu laiku lėmė prieš 40 metus negirdėti bei neturėję didelės paklausos plastmasiniai ir kvarciniai kompanijos „Swatch” laikrodžiai. 1970 metais “Swatch” išprovokavo lig tol neregėtą pasaulio poreikį savo stilingiems gaminiams, savo laiku Italijoje net sukeldami masinius isterijos priepuolius žmonėms, šturmuojantiems “Swatch” parduotuves… Žiniasklaidos dėmesys beveik nuo nulio sukurtam „Swatch” prekiniam ženklui sukūrė naują jaunų laikrodžių mėgėjų kartą, kuri masiškai pirko rankinius laikrodžius.

Garbingas laikrodžių kompanijas įprasta laikyti mažiausiai vieno šimto metų senumo įmonėmis. Kiekviena firma didžiuojasi savo pradininkais ir išradimais, nurodžiusiais kryptį kitiems gamintojams, bei iškilmingai, kaip masonai, perduoda savo gamybos paslaptis iš kartos į kartą. Jaunomis kompanijomis, kaip paprastai, yra laikomos arba japonų bei korėjiečių firmos, gaminantis serijinius pigius kvarcinius laikrodžius. Tačiau rinkoje egzistuoja ir garbinių šveicariškų laikrodžių kompanijų, kurios yra jaunesnės netgi už šio žurnalo skaitytojus. Negana to, tų kompanijų laikrodžiai savo konstrukcijos patobulinimais, prabanga ir apdailos ypatybėmis niekuo nenusileidžia ir senosioms kompanijoms. Kai kurie iš tų laikrodžių taip pat kainuoja tiek, kiek nėra dar užsidirbęs dažnas šio žurnalo skaitytojas per visą savo gyvenimą, o kai kurių tokių laikrodžių sukūrėjai (nors kompanijų pavadinimas ir dvelkia XVII amžiumi) yra dar gyvi, ir netgi ganėtinai jauni. Pavyzdžiui, “Franck Muller” yra laikomi 20-ies pasaulio prabangiausių laikrodžių gamintojų šeimos nariu, nors kompanijai – dar tik 15 metų (pats įkūrėjas gimęs tik 1958 metais). Tai – tokie pavadinimai, kaip “de Grisogono”, “Allein Silberstein”, “blu”, “Charriol”, “Corum”, “Rado” ir “Raymond Weil”. Lietuvoje oficialiai kol kas prekiaujama tik dviem pastaraisiais (laikrodžių parduotuvės “Ženeva”).

„Laimės tilto“ direktorius Romas Gimbutis sako, jog prabangūs mobilieji telefonai ir rankiniai laikrodžiai yra ne tik įvaizdžio dalis, bet ir tikslinga investicija. Pokalbis su bendrovės „Laimės tiltas” direktoriumi Romu Gimbučiu – apie prabangių laikrodžių verslą, klientus, konkurenciją, falsifikatus ir apie tai, ar normalu, jog laikrodis arba telefonas kainuoja tiek, kiek automobilis. – Kada pradėjote verslą ir kodėl pasirinkote būtent prekybą laikrodžiais?- 1993 metais. Tada laikrodžiai buvo perkama prekė. Pradėjau nuo kiniškų ir rusiškų laikrodžių. Tais laikais kažkaip žmonėms buvo įskiepyta, jog rusiški laikrodžiai yra geri, patikimi. – Bet kodėl ėmėtės prekiauti laikrodžiais, o ne, pavyzdžiui, džinsais ar sausainiais? – Tiesiog taip išėjo. Na, vaizdžiai tariant, prekiauti laikrodžiais reiškia būti gražių daiktų apsuptyje. Galima būtų teigti, kad gražūs laikrodžiai yra neatsiejami nuo gražių moterų. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, kokios nežemiško grožio moterys nešioja „Chopard” laikrodžius. Gražiausios pasaulyje! – “Chopard” buvo pirmoji šveicarų firma, kurios laikrodžiais ėmė prekiauti „Laimės tiltas”? – Šveicariškais laikrodžiais pradėjome prekiauti 1997 metais, pirmosios šveicariškos markės buvo „Rado”, „Tissot”. Prekybos pradžia buvo sunki, nes Lietuvoje tada buvo smarkiai sukeltos kainos. Tas pats šveicariškas laikrodis Lietuvoje kainuodavo maždaug 30-40 procentų brangiau nei Šveicarijoje. Klientai mieliau važiuodavo pirkti į užsienį, dabar mieliau perka Lietuvoje.