Drabužiai

Žiemos sezonas kailinių salonuose jau ne pirmus metus prasideda vėliau nei kalendorinė žiema, tačiau ir baigiasi vėliau. Kailinių prekiautojai jau priprato, kad didieji šalčiai Lietuvą pasiekia po Naujųjų metų. „Jau senokai atsigabenome naujų siuntų, nes dauguma užsienio kailių fabrikų mėnesį atostogaus, – pasakojo odos ir kailių salonų tinklo „Laukinis gepardas” direktorė Vaida Vijūnienė. – Parsivežėme daug įvairių kailinių iš Kopenhagos ir JAV aukcionų. Neabejojame, kad šiltų natūralių drabužių paklausa bus ne mažesnė nei pernai.” Pasak V.Vijūnienės, jau ne pirmus metus kailiniai geriausiai perkami nuo sausio iki kovo. Šiltesniuoju metų laiku Kaune esančiame salone per mėnesį vidutiniškai parduodama pusantro šimto kailinių drabužių, o nuo sausio iki kovo – dvigubai daugiau. „Pernai daug kailinių buvo perkama ir kovą, nes jis buvo šaltas”, – sakė direktorė. Verslininkai pastebi, kad žmonės daugiau perka ir lengvų kailinių drabužių, verstų avikailių, kurie atstoja striukes ir gerai saugo nuo žvarbaus, drėgno oro. Didžiausių šalies miestų gyventojų poreikiai ir skonis skiriasi. „Kauno damos bene labiausiai puošnios, nebijo išsiskirti iš minios, jos ieško prabangesnių, dekoruotų kailinių. Sostinėje daugiau perkama tamsių, klasikinių drabužių, o Klaipėdoje daugelis ieško kailinių su gobtuvais, nes ten daug vėjuotų, drėgnų dienų”, – pastebi V.Vijūnienė. Kituose miestuose didesnę paklausą turi pigesni, iki trijų tūkstančių litų kainuojantys kailiniai.

Artėja žiema, vis žvarbėja. Taip ir norisi įsisupti į ką nors šilto, minkšto, švelnaus ir pūkuoto… Į kailinius? Daugumai net nekyla klausimų dėl šio prabangaus garderobo atributo. Lenkiu galvas prieš tuos, kurie bent jau susimąsto, kiek gyvybių kainuoja tokios grožybės. Myliu gyvūnus. Džinsai man visada bus arčiau širdies nei odinės kelnės. Net matuodamasi pastarąsias jaučiuosi nejaukiai. Motyvas, kad ir laukinės gamtos pasaulyje įprasta žudyti už save silpnesnius, manęs neįtikina. Gyvūnai žudo tam, kad gyventų, numalšintų kartais mėnesius kenčiamą alkį. O mes? Lyg nebūtume gražiausi padarai, sukurti pagal paties Dievo atvaizdą… Ir vis tiek norime puoštis mažųjų brolių odomis ir kailiais. Nejau negana to drabužių arsenalo, kurį sukaupėme per ilgą žmonijos gyvavimo istoriją? Suprantu, mūsų protėviai apsimuturiuodavo oda ir kailiais, nes kitaip nebūtų galėję iškęsti šalčio. O mums gal jau metas gaudyti evoliucijos naudą – naujausias tekstilės pramonės technologijas, leidžiančias sukurti bet kokį audinį, dirbtinę odą ar kailį, ne ką prastesnius už natūralius. Nevaidinsiu nekaltos ir neapsimetinėsiu fanatiška kovotoja už gyvūnų teises. Neturiu kailinių, tačiau, kaip ir dauguma, neatsispiriu odinei avalynei. Pagarbioje spintos vietoje kabo ir madingas kivių atspalvio odinis švarkas. Keista ir absurdiška, bet daugeliui natūrali oda nekelia tokių neigiamų asociacijų kaip kailis. Tarsi nulupus odą būtų įmanoma išsaugoti vargšo gyvūnėlio gyvybę.

Kad apsivilktum norimus kailinius reikia nužudyti: 12-15 lūšių; 10-15 vilkų ar kojotų; 15-20 lapių; 60-80 audinių; 27-30 meškėnus; 10-12 bebrų; 60-100 voverių… Šie žvėreliai, tik dėl to, kad jų kailiai gražūs, visą savo gyvenimą priversti kankintis mažuose ir ankštuose narvuose, kol galiausiai yra nužudomi naudojant žiaurius ir nehumaniškus metodus: dujas, spąstus, elektros srovę ar vėzdą. Nesvarbu ar pagautų laisvėje ar užaugintų kailių fermose, nekaltų žvėrelių skausmas ir kančios privalo būti sustabdyti. Kailių industrijos aukų skaičius yra siaubingas. Apie pusę dėl kailių nužudytų gyvūnų yra gimę ir užaugę nelaisvėje, fermose, baisiomis sąlygomis. Tipišką kailių fermą sudaro šimtai metalinių, viela apraizgytų narvų, kuriuose gyvūnai kenčia šaltį, lietų, sniegą ir saulę. Juose stipriai ribojama gyvūno judėjimo laisvė. Tokios sąlygos traumuoja gyvūnų psichiką, jie pradeda luošinti patys save, tampa kanibalais. Plieniniai spąstai, kuriais gyvūnai pagaunami už kojos, dažnai išplėšia aukos mėsą, nutraukia raiščius ir sausgysles, sulaužo kaulus. Daugelis gyvūnų, kad nors kiek numaldytų tą nepakeliamą skausmą, nusigraužia spąstuose įkliuvusią koją. Laukinėje gamtoje paspęstos pinklės nesirenka aukų, ir į jas dažnai pakliūna kiti gyvūnai. Gaudant vieną konkrečios rūšies gyvūną, į spąstus patenka iki 10 kitų rūšių gyvūnų. Kailių pramonėje naudojami įvairiausi gyvūnų žudymo būdai: dujos, elektros srovė, nuodai, uždaužymas lazdomis, sprando nusukimas.

Kailiniai – seniausias žmonijos drabužis, tačiau Europoje jie jau seniai ne apsisaugojimo nuo šalčio, o prestižo prekė, prieš kurią piestu stoja ne tik gyvūnų teisių gynėjai. ES vis griežtina kailininkytės verslo taisykles, net prognozuojama, kad po kokių 20 metų jam išmuš paskutinioji valanda. Tačiau kol kas galime pasidomėti kailinių pirkimo niuansais. Jei vis dėlto nutarėte, kad be kailinių Lietuvoje jums per šalta, žinokite, kad patys šilčiausi yra mutono (specialiai išdirbtas avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos nėra tokie šilti, bet specialistai sako, kad tokiems kraštams, kur dažniau krenta šlapdriba ir lyja, nei siautėja tikri šalčiai, labiausiai tinka vandens gyvūnų kailiai. Klysta manantys, kad pavyzdžiui, bebro kailiai sunkūs ir šiurkštūs – šiuolaikinės technologijos leidžia bet kokį kailį leidžia išdirbti taip, kad jis būna švelnus kaip šilkas. Vandens gyvūnų kailinius ilgiausiai ir vilkėsite – net iki 20 sezonų. 7-8 sezonus tarnaus kailiniai ir poliarinės lapės, avikailio, lapės ar sabalo – po 4 sezonus, triušio ir šinšilos – dar trumpiau. Nereikėtų žavėti itin plonais, lengvais kailiniais, nes kailių išdirbėjai taip juos ištampo, kad vėliau jie tarnauja trumpiau, nei jiems derėtų pagal kailio rūšį – sako kailių technologė M.Bindokienė. Tad užsimanius kailinių, pirmiausia reikia apsispręsti: ar juos dėvėsite tik kelis kartų per metus, ar vaikščiosite prasidėjus šalčiams.

Greitu laiku išeiti gatvėn įsisupus į natūralius kailinius gali būti nesaugu. Lietuviai pasekė Vakarų pasaulio pavyzdžiu ir jau pradėjo rengti akcijas tam, kad apgintų esą barbariškais būdais dėl kailių žudomus gyvūnus. Tiesa, kol kas ši veikla mūsų šalyje dar slepiasi pogrindyje. Tačiau Lietuvos didmiesčiuose, pačiose matomiausiose vietose, vis dažniau atsiranda plakatų, raginančių kovoti su natūralių kailių vartotojais ir švelniakailių gyvūnų augintojais. Praėjusią savaitę tokiais plakatais buvo išklijuoti ir centrinėje uostamiesčio dalyje esantys kelio ženklai. Juose – žudomų gyvūnų nuotraukos su prierašais – “Mada, kuri žudo”, “Natūralaus kailio kaina” ir pan. Plakatuose taip pat nurodytas ir interneto svetainės adresas, o joje – papildoma informacija tiems, kurie atkreipė dėmesį į nuotraukas. Dienraščiui pradėjus domėtis, ar iš tiesų Lietuvos žvėrininkystės ūkiuose gyvūnai auginami tokiomis baisiomis sąlygomis, kaip tikinama interneto puslapyje, paaiškėjo, kad šį verslą dar nuo tarybinių laikų iki šiol tebegaubia paslapties šydas. “Tam, kad jūs galėtumėte pasipuošti prabangiais lapės kailiniais, šie gyvūnai žudomi įkišus elektrodus į nasrus ir analinę angą, jie patiria didžiulį skausmą”, – tikina puslapio kūrėjai. Nuotraukos šokiruoja. Jose užfiksuoti žudomi arba jau nužudyti gyvūnai. Kai kuriose iš jų – nudirtų žvėrelių lavonai, o po nuotraukomis smulkiai aprašoma, kokiu būdu kankinami gyvūnai, kurių kailius nešioja tie, kas gali sau leisti tokią prabangą.

Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.

Įtakingiausi pasaulio drabužių dizaineriai ne tik pabrėžė kailį kaip svarbiausią 2006-2007 rudens/žiemos sezono akcentą, bet ir įkvėpė originalumo pačiai kailio idėjai, jam suteikdami naujų pavidalų. Suapvalintų ir „A” formų siluetai bei trumpučiai švarkeliai – šio sezono „topai”. Būtent remdamiesi šiomis tendencijomis, dizaineriai meistriškai patrumpino ir kailinukus. Kita naujovė – skoningas kailių derinimas su įvairiais audiniais ir oda. Tuomet kailiai, pabrėždami apykakles, rankogalius, rankoves, kišenes bei kraštus, atlieka stilingų drabužio detalių funkciją. 2006-2007 rudenį/žiemą pagrindiniu drabužio akcentu tampa papuošimai ir dekoracijos, pakeisdami prieš tai vyravusias spalvą ir formą. Spalvos šį sezoną – neryškios, pabrėžiamas santūrus geidulingumas. Juoda, geriausiai pabrėžianti naujus siluetus, gali būti derinama su pilka ar žiemiškai balta. Vienas šio sezono „topų” – laisvas, suapvalintas siluetas, pradedant suapvalintais pečiais, baigiant pūstomis, rauktomis ar varpo formos rankovėmis, „burbulo” ar tulpės formos apatiniai drabužio kraštais. Vieni geriausių pavyzdžių, kaip ši tendencija buvo pritaikyta kailinių madoms, atsispindėjo Chado Ralph Rucci bei Alberta Feretti kolekcijose. Chado Ralph Rucci sumodeliavo tamsiai žalią „burbulinį” šinšilos švarkelį, kurį dar pabrėžė suapvalinti pečiai, o Alberta Ferreti – bespalvį audinės paltą vidurnakčio mėlynumo apkritusiais pečiais ir rauktomis rankovėmis, per liemenį perrištą raiščiu.

Efektyviausia apsauga nuo šalčio – kailiniai. Tačiau geri kailiniai nėra pigus malonumas. Investavę nemažą sumą į kailinius norite, kad jie ne tik tarnautų keletą sezonų, bet ir būtų gražūs, šilti. “Norint išsirinkti gerus, kokybiškus kailinius, derėtų žinoti keletą niuansų”, – sako Saulius Kmitas, kailių versle “besisukantis” jau dvidešimt aštuonerius metus. “Prieš pirkdami kailinius pirmiausia turėtumėte savęs paklausti, kam juos perkate – dėvėti kasdien ar tik retkarčiais pasipuošti? Kuriam laikui? Kiek pinigų galite skirti šiam pirkiniui?” – pradeda pokalbį Saulius Kmitas. Kailinių siuvimo įmonę turintis verslininkas įsitikinęs, kad žmogus, atsakęs į šiuos klausimus, jau tiksliai žinos, ko ieškoti. Jo nuomone, klysta manantys, kad turint vienerius kailinius jų užtenka visomis progomis. “Kokybiški kailiniai, tinkamai dėvimi bei prižiūrimi, jums gali tarnauti nuo trejų iki penkiolikos metų”, – sako S. Kmitas aiškindamas, kad kailinių kokybė priklauso nuo trijų dalykų: kailio rūšies (žvėries), išdirbimo, bei pasiuvimo kokybės. Nuo to, iš kokio žvėries kailio pasiūti kailiniai, priklauso ir jų ilgaamžiškumas. Brangiausi ir atspariausi kailiniai yra iš vandens gyvūnų – ūdros, nutrijos ir bebro – kailių. Mažiau atsparūs trinčiai, tačiau kokybiški yra audinės, lapės, triušio kailiai. Pastaruoju metu vis madingesni tampa šinšilų kailiniai, tačiau S. Kmitas pastebi, kad šių žvėrelių kailis yra gana silpnas. “Šinšilo kailiu galima dekoruoti palto ar striukės apykaklę.

Mūsų įmonė pirkėjai gali įsigyti ne tik kiekvienais metais kuriamos kolekcijos ar masinės gamybos gaminių, bet ir individualiai sukurtų rūbų. Jeigu pirkėjas pageidauja kažko individualaus, tai jis visada turi galimybę įsigyti tik jam sukurtą modelį. Esant tokiam užsakymui, mūsų dizaineriai diskutuoja su užsakovu apie šiandieninę madą bei naujoves, ir, atsižvelgiant į kliento charakterį, gyvenimo būdą, finansines galimybes bei pageidavimus, stengiasi patarti tai , kas klientui labiausia tiktų. Šiuo atveju, pats klientas turi galimybę kartu su mūsų įmonės komplektuotojo pagalba išsirinkti jam patinkančius kailius, jų spalvą , kailio raštą ar ilgį. Tokiam klientui, kuris nelinkęs įsigyti naujo gaminio, o pageidauja atsinaujinimo, mūsų dizaineriai padeda jau turimą gaminį permodeliuoti pagal tuo metu vyraujančias mados tendencijas. Specialiomis priemonėmis atgaivinus seno gaminio kailį bei spalvą, formą klientui į rankas sugrįžta naujai gimęs rūbas, su kuriuo jis gali jaustis ne blogiau nei įsigijęs visiškai naują modelį. Kadangi dar nuo 1865 metį įmonės kailių pirminės žaliavos išdirbimas buvo stipriausias įmonės bruožas, tai ir šiandien ši sfera yra tobulinama. Palaipsniui yra diegiamos amerikietiškos kailių išdirbimo bei dažymo technologijos, kurios padeda mums pasivyti net ir šioje srityje egzistuojančias mados kryptis bei užtikrinti klientams gerą įvairių kailių išdirbimo kokybę.

Įžymybes puošianti stilistė Aušra Paliulienė įsitikinusi: pagal kailinius nesunku nuspėti, kuriame šalies mieste gyvena moteris. Jos sukurtais kailiniais puošiasi radijo ir televizijos laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė, dainininkės Atlanta ir Taja, krepšininko Roberto Javtoko žmona Vilma. Jos kailiniais vilki ir garsios Maskvoje gyvenančios moterys. Ji – Aušra Paliulienė. Stilistė ir kailių salono Vilniuje „R/Sette” bendraturtė. Kailinius Lietuvos ir Rusijos rinkai kurianti stilistė A.Paliulienė tvirtina pastebėjusi, jog kaunietės ir klaipėdietės mieliau renkasi originalesnio dizaino, įvairių faktūrų, spalvų, įvairiomis detalėmis išpuoštus kailinius. Vilnietės pirmenybę teikia santūresniems modeliams. „Ilgai stebėjau Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos žmones. Kaunietės ir klaipėdietės visuomet mėgo išsiskirti, jos negaili nei laiko, nei pinigų norėdamos gerai atrodyti. Todėl nesunku atpažinti, iš kurio miesto yra gatve einanti kailinius dėvinti moteris. Sostinės gyventojos mieliau renkasi klasikinio stiliaus, santūrių, tamsių spalvų kailinius”, – pabrėžė stilistė. Jos teigimu, laikinojoje sostinėje arba uostamiestyje gyvenanti moteris rinktųsi kailinius, dekoruotus juoda lakuota oda, o vilnietė – gaminį iš neblizgios matinės tokios pačios spalvos odos. Sostinės gyventoja pirmenybę teiktų iš paprastos lapės kailio pasiūtiems kailiniams, o kaunietė ir klaipėdietė – juodsidabrės lapės kailiniams.