Sportas

Šoksite specialiu mokomuoju “sparno” tipo parašiutu specialiai pritaikytu AFF šuoliams. Ant parašiuto kuprinės bus papildomi parašiuto išskleidimo įtaisai, kuprinėje – automatinis atsarginio parašiuto išskleidimo prietaisas. Kitaip negu greituminiai sportiniai parašiutai šis bus labai lengvai valdomas ir atleidžiantis pilotavimo klaidas. Po 20 minučių skrydžio klubo lėktuvu AN-2 iššoksite 3100 metrų aukštyje. Šoksite kartu su dviem labai patyrusiais instruktoriais, kurie jums padės teisingai kristi ir išskleisti parašiutą. Neišskleidę parašiuto krisite apie 45 sekundžių, pats turėsite aukštimatį ir stebėsite aukštį, išskleisite parašiutą. Taip pat turėsite raciją, per kurią nusileidimo metu instruktorius jums duos reikiamus nurodymus.

Šoksite specialiu mokomuoju “sparno” tipo parašiutu. Tokie parašiutai pradedančių parašiutininkų mokymui naudojami visame pasaulyje ir yra pakankamai saugūs. Kitaip nei apvalus parašiutas, toks parašiutas ne tik leidžiasi žemyn, bet ir sklendžia į priekį, todėl galite nusileisti norimoje vietoje. Parašiuto kuprinėje yra atsarginis parašiutas, kurį, pasiekus kritinį aukštį, automatiškai išskleidžia specialus prietaisas. Po 10 minučių skrydžio klubo lėktuvu AN-2 iššoksite 800 arba 1000 metrų aukštyje. Šokant iš lėktuvo, specialus trosas iš parašiuto kuprinės ištrauks parašiuto konteinerį ir išskleis parašiutą. Jums nereikės traukti parašiuto skleidimo žiedo. Jeigu iškiltų kokie nors nesklandumai skleidžiantis parašiutui, labai paprastai galėtumėte išskleisti atsarginį parašiutą.

Turbulencija mažame aukštyje susidaro, kai vėjas pučia iš už kokių nors kliūčių – pastatai, medžių linijos. Oro srautas iš karto už kliūties yra besileidžiantis – reikia vengti nusileidimų pavėjui iš karto už kokios nors kliūties, nes besileidžiantis oro srautas spaus žemyn ir kupolą. Kuo stipresnis vėjas – tuo toliau už kliūties jausis turbulencijos spaudimas ir blaškymas, ir kuo kliūtis aukštesnė – tuo didesniame aukštyje ims jaustis turbulencija. Yra teigiama, kad turbulencijos efektai jaučiasi dvidešimt kartų didesniame atstume, nei kliūties vėjui aukštis – tai reikštų, kad esant stipriam vėjui, 15 metrų aukščio medžių alėjos turbulencija bus jaučiama iki 300 m atstumu pavėjui nuo medžių. Turbulencija susidaro ir iš karto už kito skriejančio sparno tipo kupolo. Sklendžiant po savo kupolu, geriau yra nelįsti į turbulencijos zoną už kito kupolo – zona nuo kito kupolo uodegos aukštyn maždaug 45 laipsnių kampu yra laikoma turbulentiško oro zona.

Atsidarius kuprinei, iš jos išėjusi pagrindinio kupolo kamera stabilizuoja parašiutininką, pastatydama jį ore kojomis žemyn. Atkabinimo metu reikia išskėsti kojas ir kiek įmanoma lenkti jas už nugaros, per kelius sulenkiant iki 45 laipsnių kampu. Išlenkti nugarą, bet smakrą lenkti prie krūtinės, kad akimis galėtum matyti atkabinimo ir atsarginio skleidimo rankenas. Po atsikabinimo ore atsigulsi į stabilią poziciją veidu žemyn.
Kūno padėtis atkabinimo metu yra labai svarbi: jei krenti neteisingai po atkabinimo, yra galimybė įsipainioti į skleidžiamo atsarginio kupolo stropas. Net jeigu moki kristi teisingai – atsikabinimas iš greito suktuko gali švystelėti tave, besivartantį skersai dangaus. Aišku, kad greito stabilizavimosi pratimai laisvame kritime gali išvystyti tokioje situacijoje reikalingus įgūdžius.

Kas tą žiedą belaikytų – visiems atvejams galioja viena taisyklė. Jei pirmuoju bandymu skleisti parašiutą nepavyko surasti žiedo, jo ieškoti tegalima VIENĄ kartą. Dešine ranka siekiame pagal kojos diržą link vietos, kurioje turi būti žiedas. Jei žiedo neradai – iš karto skleidi atsarginį parašiutą. Labai tikėtina, kad žiedas išsprūdo iš savo vietos ir srautas jį tempia iš paskos. Prie žiedo pritvirtintas lankstus kaištis vis dar laiko parašiuto kuprinę tvirtai uždarytą, ir surasti besivelkantį žiedą nelengva. Žiedą surasti bandoma tik vieną kartą todėl, kad nepatyręs parašiutininkas, užsiėmęs žiedo paieškomis, gali prarasti aukščio kontrolę. Būtina ant žemės periodiškai treniruotis judesius skleidžiant parašiutą žiedu, ar medūza, ir judesius ieškant žiedo, jei pirmu bandymu nepavyko jo surasti vietoje.

Besiruošdamas išeiti iš lėktuvo kaip AFF grupės studentas, privalai įsitikinti, kad tavo instruktoriai taip pat jau pasirengę išėjimui. Tai atliekama pažvelgiant į kiekvieną instruktorių, esančius šonuose, šie turi linktelėti galva, jeigu pasirengę. Po to atliekamas skaičiavimas “viens-du-trys” . Stovint lėktuvo tarpduryje, švilpiant oro srautui ir variklio gausmui nustelbiant bet kokį kita garsą, gali pamiršti skaičiavimą balsu – niekas to negirdės. Skaičiavimas atliekamas judesiais. Iš pradžių linktelėk į lauką (“vienas”), po to vidun (“du”) ir tada atsispiri nuo lėktuvo (“trys”). Visa tai keletą kartų pakartosi su instruktoriais lėktuvui dar esant ant žemės. Tai labai svarbi instruktažo dalis.

Išėjimą priverstiniam skleidimui prižiūri instruktorius. Įsodindamas į lėktuvą, instruktorius privalo prisegti specialų diržą, jungiantį tavo parašiutą su lėktuvu (falas). Kiekvienam tavo veiksmui bus duodama atskira komanda. Viską daryk taip, kaip buvai mokintas instruktažo metu, atsistosi ir prie durų prieisi tik gavęs instruktoriaus signalą. Teisinga kūno poza tarpduryje, gerai žinai kuria koja ir kaip atsispirsi, iš karto po atsiskyrimo nuo lėktuvo kuo daugiau išsilenki (arka), rankos/kojos plačiai ir sulenktos, smakrą verti aukštyn, ir akimis dar spėsi pamatyti tolstantį lėktuvą. Prieš atsistodamas lėktuvo tarpduryje, privalai atkreipti dėmesį į falą – jis turi būti nesusipainiojęs, niekur nekliūvantis. Beje, tuo pasirūpins ir tavo instruktorius.

Priklausomai nuo situacijos ir aukščio, šuoliui vadovaujantis instruktorius nuspręs, kokią komandą jums duoti: “Avarinis nusileidimas”, arba ” Išeinam”. Skirtumas tarp šių dviejų komandų – aukštis. Jei esate pakilę daugiau, nei 300 m ir lėktuvas nesminga žemyn – parašiutininkai gali palikti lėktuvą. Static Line parengti parašiutininkai su apvaliais kupolais tikrai išsiskleis saugiai. Jei esate su sparno tipo kupolu, instruktorius gali liepti išėjimo metu iš karto skleisti atsarginį kupolą – jie išsiskleidžia greičiau. Jei instruktorius abejoja studento sugebėjimu iš karto skleisti atsarginį – jis tokį studentą gali išstumti iš lėktuvo, pats laikydamas jo atsarginio parašiuto žiedą. Tam jie ir yra instruktoriai, kad žinotų, kokių veiksmų imtis pavojaus akivaizdoje, priklausomai nuo situacijos ir aukščio.

Nuodugniais tyrimais nustatyta, kad šuoliai yra nesuderinami su svaigalais ir kvaišalais. Gyvuojanti tradicija “taisyti orą” yra veiksminga priemonė ginantis nuo darganos, bet jei esi padauginęs iš vakaro – rytinių šuolių geriau atsisakyk. Šokinėdamas blaivia galva, patirsi žymiai daugiau malonumo ir sumažinsi rizikos laipsnį. Atmink, kad nors kiek jaučiamų pagirių poveikis labai sustiprėja, kai sumažėja slėgis, t.y. pakyli lėktuve į aukštį. Bent kiek sulėtėję mąstymas, reakcija ir fiziniai refleksai bus tavo priešai, kurie gali užmušti tave. Taigi – prieš šuolius laikykis toliau nuo pagerti mėgstančių kompanijų, ir pasistenk gerai išsimiegoti.

Klaipėdos Parašiutininkų Klubas yra jauna organizacija. 1997 metais klubą įkūrė keletas parašiutizmo naujokų, kurių karštą norą būti ore suprato Klaipėdos Aviaeskadrilės vadovai bei labiau patyrę parašiutininkai iš kitų Lietuvos klubų. Nuo pat klubo įkūrimo, prezidentu kasmet yra išrenkamas Viktoras Šišniauskas – lakūnas, bei parašiutų sporto instruktorius. Klubas turi mokomiesiems šuoliams reikalingą įrangą, visi klubo nariai įsigiję šiuolaikines sparno tipo parašiutų sistemas, pas mus nuolatos lankosi kolegos iš kitų Lietuvos bei užsienio klubų, o ir mūsų atstovai dažnai keliauja bei šokinėja kituose klubuose Lietuvoje bei svetur. Mūsų požiūris į parašiutizmą neapsiriboja vien sportinių rezultatų siekiu – klubas mums yra draugų ir bendraminčių ratas, poilsio bei pramogų su šeima arba draugais vieta. Apsilankykit pas mus, ir patys įsitikinsit, kaip puikiai parašiutizmas jungia adrenaliną, sportinį azartą ir pramogą.