Žemės grobstymai

Ant Šeškinės kalno sostinėje, dygsta nauji „Akropolio“pastatai, ypač išryškėjantys vakare, kai juos apsupa šviesų jūra. Atrodo, „Akropolis“ jau taikosi susilyginti su sostinės simboliu – Gedimino pilimi – ir savo aukščiu. Architektams neramu: kas leido tokią akivaizdžią savivalę? Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Vytautas Dičius, kalbėdamas apie „Akropolio“ plėtrą, kerta be užuolankų: „Statyba yra savavališka“. Pasak pašnekovo, jau tada, kai architektai šį reikalą iškėlė į viešumą, buvo iškirstas netoli statybų esantis miškas, pakeistos Ozo geomorfologinio draustinio ribos. Be to, vietoje iš pradžių numatyto vieno aukšto pastato, nuspręsta statyti 15. Tik griežta Architektų sąjungos pozicija giganto plėtrą kiek pristabdė, todėl pastatas neturėtų būti daugiau nei šešių aukštų.

Tiems, kurie nesuvokia senojo miesto paveldo reikšmės, dabar atsinaujinęs Vilnius savo pasikeitusiu Gedimino prospektu, dangun kylančiais stikliniais pastatais dešiniajame Neries krante ir kitais statinias, kelia susižavėjimą. Giliau žvelgiantiems, tie procesai kelia nerimą ir susirūpinimą. Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas R. Braziulis jau prieš metus viešai pareiškė, kad gamtos ir kultūros vertybes naikinanti statybų banga, nusiritusi per Kauną, netrukus pasieks ir Vilnių. Šios prognozės pasitvirtino su kaupu. Dauguma šviesuolių jau pastebi, kad Vilniaus senamiesčiui padaryta nebeatitaisoma žala, o baisiausia, kad visa tai tęsiasi ir įgauna pagreitį. Pirmiausiai visiems į akis krenta miesto centre iškilęs “Novotel” viešbutis, kuris “surijo” ten buvusią gražią erdvę ir užgožė Vilniaus gatvės pastatus. Odminių gatvėje iškilo penki gyvenamosios – komercinės paskirties pastatai, statybos planuojamos įvairiose senamiesčio vietose, ir jokių išvadų iš to nedaroma. Maža to, Vilniaus miesto savivaldybė nutarė vienu smūgiu pribaigti senąjį miestą, užsakydama senamiesčio detąlųjį planą, kuriuo būtų įteisintas galutinis senamiesčio sunaikinimas.

Gyventojai skundžiasi, kad dar neseniai Viršuliškių ir Šeškinės mikrorajonų gyventojai laisvalaikiu mėgavosi įstabaus grožio mišku ir pieva. Sunku patikėti, kad pačiame Vilniaus centre galėjai patekti į senovės Lietuvą menančią girią, kur šalia išlakių pušų, kur ne kur svyrančių berželių išdidžiai ošia šimtamečiai ąžuolai. Čia pat – ledynmečio sustumtos kalvos, įvairiaspalviais žiedais kvepianti pieva. Vasarą – vėsūs pėsčiųjų takai, žiemą – puikios slidininkų trasos. Laiške rašoma: „Toks grožis neliko nepastebėtas tautos išrinktųjų. Staiga dingo šalia „SOS vaikų kaimas“ driekęsis jaunuolynas, kirtavietėje suburzgė traktoriai, sunkiasvorės mašinos. Tiesa, labai pamažu, atsargiai. Žmonės mat sukilo, o ir skandalingi miesto mero rinkimai vyko. Na, pagaliau aprimo, lengviau atsikvėpė „naujieji lietuviai“. Taip sakant, liaudies balsas į dangų neina. Iškilo dvimetrinė tvora, paslėpusi ne tik neaiškiomis aplinkybėmis įgytą sklypą, bet ir didelę dalį miško. Nebeliko pėsčiųjų takų, net menkiausios galimybės pasivaikščioti.

Geologai D. ir N. Sobolevai bene pirmieji 1911 metais atkreipė dėmesį į Šeškinės gūbrį ir laikė jį esant būtent ozu. V.Okulovičius šį ozą detaliai tyrinėjo ir 1934 metais spaudoje paskelbė savo tyrimų apibendrintus duomenis. Vietiniai gyventojai jau seniai žinojo Šeškinės oze slūgsant žvyro, smėlio. Tačiau didesniais kiekiais žvyras čia pradėtas kasti bene nuo 1952 metų, o šia žalinga Šeškinėje ozui veikla užsiėmė Vilniaus miesto vykdomajam komitetui priklausęs Miesto remonto trestas – tuometinio kolūkio “Naujas kelias” (jo žemėje buvo šis kalvagūbris) šefas. Nuo 1953 metų Šeškinės oze žvyrą ėmė eksploatuoti ir kitose statybinės organizacijos, kelininkai. Intensyvus žvyro kasimas truko maždaug 6 metus, kol 1957 metais, sujudus mokslo ir mokymo įstaigų gamtininkams, Gamtos apsaugos komitetui prie LTSR Ministrų Tarybos kasimas buvo sustabdytas.

Aukščiausiasis Teismas antradienį atmetė buvusių sostinės žemėtvarkininkų Aušros Žliobaitės ir Stanislovo Žvirblio kasacinius skundus. Konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas praėjusių metų gruodžio 29 dienos nuosprendžiu pagrįstai apkaltino A.Žliobaitę ir S.Žvirblį 2000-2001 metais pasipelnius iš neteisėtai skiriamų žemės sklypų. Šį pavasarį nuteistųjų skundus atmetė ir Apeliacinis teismas. Buvusiai sostinės Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai A.Žliobaitei už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimą bei kitus nusikaltimus nuosprendžiu paskirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios laikas penktadaliu sutrumpintas pritaikius amnestiją. Be to, A.Žliobaitei trejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje. A.Žliobaitės draugas, buvęs Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vadovas S.Žvirblis nuteistas kalėti 3 metus ir 3 mėnesius, tačiau ir jo bausmės laikas penktadaliu sutrumpintas pritaikius amnestiją. S.Žvirblis, atlikęs bausmę, dar 4 metus neturės teisės dirbti valstybės tarnyboje.

Kauno rajono apylinkės teismas atmetė parlamentaro Vytauto Landsbergio ieškinį, kuriuo jis bandė prisiteisti prieš karą jo motinos įsigytą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą bei tvartą.
1996 metais V.Landsbergis Kauno rajone, Gaižėnėlių kaime, atsiėmė motinos žemę, ant kurios yra ten gyvenančios Reginos Dargužienės namas ir tvartas. R.Dargužienės teigimu, V.Landsbergio motinai leidus, jos tėvai minėtoje žemėje apsigyveno dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Politiko motina Ona Jablonskytė – Landsbergienė 1939 metais priėmė Reginos Dargužienės tėvus Antaną ir Budrius gyventi ir prižiūrėti jos ūkį Gaižėnėlių kaime. Po karo ši šeima liko ten gyventi ir sovietmečiu tapo O.Jablonskytės – Landsbergienės namų savininkais. Tuo tarpu Seimo nario įsitikinimu, R.Dargužienė po savo motinos Marijonos Budrienės mirties namą ir tvartą kaip savo nuosavybę įteisino neteisėtai, nes pastatai stovi ant jo paveldėtos 9,5 ha žemės. Vėliau V.Landsbergis žemę pardavė savo sesers sūnui Konstantinui Algimantui Karazijai, kuris dabar gyvena Australijoje. Teismas panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimus dėl 24 arų, kur yra R.Dargužienės pastatai, nuosavybės teisių atstatymo V.Landsbergiui ir K.A.Karazijos įsigytą nuosavybės teisę į šį plotą. Teismo sprendimu, politikas savo giminaičiui turės grąžinti 9,5 tūkst. už litų.

Ona Butkienė, senelio Jono Medeckio žemės Baltramiejiškių kaime paveldėtoja, gyvenanti senoje jo sodyboje, su liūdesiu žvelgia į ant kalvelės įsikūrusią buvusią pionierių stovyklą. Kadaise ant senelio žemės pastatytoje pionierių stovykloje ji dirbdavo, o dukros ilsėdavosi. Tuomet niekas iš giminės nesitikėjo, kad žemė (16 hektarų) kada nors grįš jo palikuonims. Dabar ji grąžinta, tačiau beveik pusšimtį metų paveldėtojai ja naudotis negalės. Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Ričardas Ažna padėties, kurioje atsidūrė Jono Medeckio žemės paveldėtojai, nedramatizuoja, tačiau pripažįsta, kad priverstinai išnuomotos žemės nuomininkai neretai iš tiesų nenori skaitytis su žemės savininkais, tačiau gyvenimas juos privers tai daryti. Iki 1997 metų kaime bet kokiais pastatais užstatyta žemė savininkams nebuvo grąžinama, ji buvo atiduodama kitoje vietoje arba už ją kompensuojama įvairiais būdais.