Izidės ir Ozyrio kultas

I a.pr.Kr. Roma tapo Viduržemio jūros prekybos centru, kosmopolitine sostine, perpildyta žmonių ir idėjų iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Įvairūs kultai audrino imperijos vaizduotę. Ypač patrauklus buvo Izidės ir Ozyrio kultas, egiptiečių sekta, siekianti faraonų laikus. Izidės ir Ozyrio istorija buvo baisi, kaip ir daugelio to meto senovės pasaulio, istorijų. Ši skelbė mirties ir prisikėlimo koncepciją. Ozyris ir Izidė buvo brolis ir sesuo, bet pagal faraonų papročois jie apsivedė. Ozyris, Egipto valdovas ir sūnus dangiškų bei žemiškų dievų, buvo nužudytas savo netikrojo (nesantuokinio) brolio Seto. Sukapotas Ozyrio kūnas buvo patalpintas karste ir įmestas į Nilo upės vandenis. Karstą išplovė prie Sirijos krantų ir šis užstrigo medžio kamiene. Izidė, nepaguodžiama dievo našlė, rado karstą, surinko likučius ir, padedama sūnaus Horo, prikėlė valdovą naujam gyvenimui. Nuo tada Ozyris tapo mirusiųjų valdovu. Egiptiečiams Ozyris asmeniškai simbolizuoja Nilą: jo mirtis įasmenino sausros meto atėjimą, o prisikėlimas – kasmetinį upės išsiliejimą. Romėnams Ozyrio ir Izidės istorija savimi kėlė audringus vaizdinius apie prisikėlimą ir nemirtingumą. Romėnų rašytojas Apulėjus, galimas dalykas, “Metamorfozėse” (įžymimiame traktate, parašytame II a.pr.Kr.) aprašė savo įšventinimą į Izidės ir Ozyrio misterijas. Pasakojimo herojus, Lucijus, savo įstojimą pradėjo nuo žyniuoniško pamokslo ir instrukcijų iš egiptietiškos “Mirusiųjų knygos”.