Sąmokslo teorijos

Pradžioje buvo Įvykis, bet tikslių žinių apie jį turėta šykščiai. Vienas prisiminė, kad Įvykis nutiko gana keistomis aplinkybėmis, antrajam dingtelėjo, kad atsitiktinai tokios aplinkybės nesupuola, trečiasis suskubo pareikšti žinąs, kiek visa tai kainavo ir kam galėjo būti naudinga. Kiekvienas stengėsi Įvykį nutapyti kuo ryškiau ir paveikiau, kol galiausia, patekęs tarp argumentų kūjo ir įkaitusio vaizduotės priekalo, Įvykis virto sąmokslo teorija. Sąmokslo teorijos terminu vadinami mėginimai kokį nors ypatingą politinį, socialinį ar istorinį įvykį arba jų virtinę paaiškinti slaptu užkulisiniu įtakingų asmenų ar organizacijų susitarimu veikiausia tokie pat seni kaip ir žmonija. Tyrinėjantieji šį reiškinį pastebi, kad nors didelei daliai tokių teorijų trūksta realaus pagrindo, norinčiųjų tikėti jomis nemažėja. Dėl to kaltas galingas emocinis sąmokslo teorijų užtaisas, sukuriamas įrodymų stokojančius įvykių epizodus užpildant savaip parinktais argumentais, tingumas ar nesugebėjimas ieškoti kitokių galimų aiškinimo versijų ir galybė kitų, ne mažiau žmogiškų veiksnių, pradedant siekiu suversti visą atsakomybę už padarinius kitiems ir baigiant noru tikėti, kad nepaprasti dalykai nutinka tik dėl ypatingų priežasčių. Sąmokslo teorijų aukso amžiumi neabejotinai tapo praėjęs šimtmetis. Ko verti vien XX a. pradžioje Rusijoje pasirodę antisemitiniai Siono išminčių protokolai, aprašantys tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį.

20 a. būta pačių įvairiausių sąmokslų ir sąmokslo teorijų. Ko verti vien gerai žinomi ir istorikų ištyrinėti komunistinis ir fašistinis sąmokslai. Tačiau šiame įraše mus domina ne konkretūs sąmokslai ir sąmokslo teorijos, bet bandymas pasiaiškinti, kas tai yra iš principo ir kokie yra svarbesni šio socialinio reiškinio bruožai. Pirmiausiai apibrėžkime, kas tai yra sąmokslas, kas šiuo žodžiu įvardijama ir kodėl informacija apie kai kuriuos sąmokslus vadinama “teorija”, taip siekiant išslaptintą informaciją sumenkinti. Sąmokslas yra grupės asmenų slaptas susitarimas kokiam nors neteisėtam veiksmui, siekiant pažeidžiant įstatymus pasiekti kokį nors tikslą, žalinga plačiajai visuomenei ir demokratinei valstybei. Istorijos eigoje, dažniausias sąmokslo tikslas būdavo neteisėtai užgrobti valdžia arba užvaldyti žmones. Be valdžios dar gali pasitaikyti sąmokslų susijusių su turto užvaldymu neteisėtu būdu. Taip pat galima paminėti ir pseudomokslinius sąmokslus prieš tam tikrus socialinius sluoksnius, pavyzdžiui, eugenika. Kada sakoma, kad sąmokslas yra tik “teorija”? Akivaizdu, kad tada kai nėra akivaizdžių įrodymų, bet disponuojama tik tam tikrų ženklų ir požymių analize ir logiškai išprotaujama, kad kokia nors grupė slapta gali siekti neteisėtų tikslų. Aišku, čia yra įvairių variantų ir galimybių užsiimti manipuliacijomis, apie kurias pakalbėsime toliau. Matome, kad sąmokslo teorijos atsiranda įvairių grupių ar net sluoksnių santykiuose.

Pesimistai ir šiaip silpnesnių nervų žmonės tvirtina, kad blogiau, nei šiuo metu yra Lietuvoje, būti negali. Optimistas atšautų: gali. Juk Lietuvoje neparankių valdžiai žmonių radioaktyviu poloniu-210 dar nenuodija, kaip Aleksandro Litvinenkos, ir net nešaudo, kaip Anos Politkovskajos. Nebent praradusius vadovybės pasitikėjimą pareigūnus išsiunčia į Baltarusiją, kur jie patys paslaugiai iškrenta iš devinto aukšto. Tokias įtikinamas oficialias nelaimingo atsitikimo versijas bando paneigti tik visokie niekingi sąmokslo teorijų kūrėjai. Tokie ir platina fantazijas, kad Rusijos specialiosios tarnybos nuodija ir šaudo V. Putino priešininkus. Šių sapalų Kremlius net nekomentuoja. Rusijos specialiosios tarnybos nėra kokie mokslinio tyrimo institutai, kad užsiiminėtų sąmokslo ar kitomis teorijomis. Jas domina ne sąmokslo teorija, o praktika. Šiuo atžvilgiu Lietuvos Valstybės saugumo departamentas dar išgyvena kūdikystės amžių ir vartosi teorijos vystykluose. Kyla rimtų įtarimų, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė vis dar tiki, kad sąmokslo teorijos egzistuoja, ir šiais prietarais klaidina visuomenę. Ir net valstybės vadovus – Prezidentą, Premjerą ir Seimo Pirmininką. Todėl jie ir stojo mūru ginti Valstybės saugumo departamento. Nuo ko? Be abejo, nuo priešų, be kurių negali išsiversti visos sąmokslo teorijos, teigiančios, jog nelaimės, kurios nutinka visuomenei, o šiuo atveju Saugumui, yra galingų žmonių arba jų grupių klastingų planų padarinys. Kas tie priešai?

Kaip gimsta sąmokslo teorija? Ar visada ji susijusi su antisemitine vaizduote? Ar tai tik paranojos išraiška? O gal tai šešėlinė politinė teorija, menine išmone ir logine argumentacija klojanti pamatus alternatyviai moderniojo pasaulio sampratai? Siūlau keletą literatūrologinių ir politologinių siužetų, neblogai atveriančių šios moderniosios pamišimo formos pavojus socialinei taikai ir adekvačiam pasaulio suvokimui. Įdomu, kad su žydais, tai yra kosmopolitais pagal apibrėžimą, XIX amžiaus literatūrinė (o netrukus ir jai iš paskos sekanti politinė) vaizduotė pradeda sieti slaptųjų draugijų veiklą ir iš jos išplaukiantį pasaulinį sąmokslą, kurio tikslas esą yra užvaldyti visą likusį – tamsų ir neišsilavinusį – pasaulį. XIX amžiaus viduryje populiaraus prancūzų rašytojo Eženo Siu (Eugène Sue) romanuose (tokiuose kaip „Paryžiaus paslaptys”) pradėta eksploatuoti jėzuitų sąmokslo teorija kitų rašytojų buvo pasigauta ir apipinta įvairiomis variacijomis. Prabilta ir apie italų patriotų karbonarų ryšius su masonais, ir apie Napoleono III sąmokslą prieš Prancūzijos Respubliką. Moriso Žoli (Maurice Joly) 1864 metais išleistame pamflete diskutuoja liberalizmą bei moralią politiką ginantis Šarlis Monteskjė (Charles Montesquieu) ir Napoleono III politiniam cinizmui atstovaujantis Nikolo Makiavelis (Niccolò Machiavelli). O 1868 metais vokiečių grafomanas ir paskvilių autorius Hermanas Gedšė (Hermann Goedsche) išleidžia savo romaną „Biaricas”.

Gegužės 19 dieną įvairiose šalyse vienu metu įvyko prieštaringai pagarsėjusio filmo „Da Vinčio kodas” premjera. Per pirmąjį savaitgalį filmas visame pasaulyje surinko 224 mln. dolerių pelno. Nors milijonai kraunami, tačiau meno pasaulis nepasipildo nauju šedevru, nepavyksta paklupdyti Katalikų Bažnyčios… 125 mln. dolerių kainavęs filmas išleistas 90-yje užsienio šalių rinkų. Pasaulinė juostos premjera įvyko per Kanų kino festivalį. Žiūrovų antplūdžio filmas sulaukė dėl protestų ir milžiniško žiniasklaidos dėmesio. Dano Brauno prielaida, kad Jėzus Kristus su Marija Magdaliete susilaukė vaiko ir jų kraujo linija išliko per amžius, pelnė nesveiką susidomėjimą. Tačiau krikščionys, ypač katalikai, pasipriešino Rono Hovardo režisuotai knygos adaptacijai. Amerikos draugija „Už tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimą” laikraštyje „USA Today” išspausdino didžiulį skelbimą, raginantį tikinčiuosius susirinkti prie kino teatrų ir melstis. Kitos religinės organizacijos filmą priėmė kaip išeities tašką diskusijoms apie Bibliją. Prie oponentų choro prisijungė kino kritikai, išvadinę filmą niūriu, sunkiu ir neįdomiu, o garsiausias Amerikos kino kritikas Rodžeris Ebertas – „kvailai smagiu”. „Da Vinčio kodas” filmo rodymas Indijoje buvo atidėtas, o krikščioniškų konfesijų atstovams surengti uždari filmo seansai. Po apžiūros Indijos katalikų atstovai, tarp jų Delio augziliaras vysk. Anilas Cofutas ir Indijos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas kun.

Ateities vizija gali persimainyti per vieną dieną ir niekada nebūti tokia kaip buvo… įprasta manyti. Tuomet, gal tai suteiktų pagrindo pradėti nepasitikėti dabartimi. Ar šiandieninė tikrovė negalėtų būt permainyta taip radikaliai, kaip tik mūsų sąmonė pajėgtų išgyventi, priimti naują suvokimo būdą? Laikų ar pasaulio pabaiga, prie kurios mes jau imame priprasti, įtraukia negatyvias tiek “fizines” apraiškas, kaip globalinės katastrofos, tiek dvasinius reiškinius, kaip moralinį žmonių nuopuolį, nesąmoningumą – kas tarpusavyje aiškiai siejasi, pavyzdžiui, ekologinių krizių akistatoje. Aklai egocentriški žmogaus poelgiai neigiamai įtakoja aplinką, kurios “susirgimai” pasireiškia žemės drebėjimais ar uraganais. Jau vis rimčiau skamba prielaidos apie pastarųjų tiesiogines sąsajas su besaikiu resursų ir ypač naftos eksploatavimu, šeimininkiškai siurbiant iš žemės gelmių. Tuo tarpu nafta išlieka ir destruktyvių karinių bei politinių konfliktų objektu. Ar mes pakliuvę į spąstus? Tačiau laikų ar epochos, kaip pasaulėžiūros pabaiga gali būti, jei ne tokia fiziškai drebinanti, tai sukrečianti meta-fiziškai iki pačių sielos gelmių. Tikrovė juk beveik pilnai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nes esminė jos dalis visiškai nepatikrinama “apčiuopiamai”. Pasaulėžiūros normos tai savotiškas tarpusavio susitarimas, įsitikinimų sistema, kurią niekas nenori palikti savaime lyg kybančią ore.