Asasinai, musulmonų izmailitų sekta, gyvavusi XI-XIII a. Manyta, jog jie rūkydavę hašišą (nuo to kilęs jų pavadinimas, hassasin - "hašišo rūkytojai"), o paskui, fanatiško transo apimti, žudydavę priešus. Fanatikai-musulmonai, kurių pavadinimas - asasinai - kyla iš arabiško žodžio "hassasin", reiškiančio vartojantis hašišą, pirmąkart pasirodė XI amžiuje, kaip slaptas religinis ordinas. Sektos nariai, asasinai, kildinantys save iš izmailų religijos, tikėjo, kad pasaulio sukūrimo grandinėje buvo septynios grandys ir, kad dieviškoji išmintis žmogui atsivėrinės visose grandžių susijungimo vietose, atsižvelgiant į žmogaus priartėjimą prie dievo. Siekiantys...
Gnosticizmas [gr. gnōstikos - pažįstantis], religinės filosofijos srovė, jungusi ankstyvosios krikščionybės idėjas su Rytų (sen. persų, sirų) mitologija, žydų teologija, platonizmu, stoicizmu, neopitagorizmu. Gnosticizmas, ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei, tačiau nemažai iš jos perėmusi. Gnostikų sekta rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūręs suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis - savo tikrojo dieviškojo "aš" pažinimą. Gnostikai tokį pažinimą priešpriešino tikėjimui, kurį laikė ne tokiu reikšmingu. Gnosticizmas - ne krikščioniškosios kilmės reiškinys. Spėjama, jog šaknys glūdi Egipte, Babilone, Rytuose. Gnosticizmas...
I a.pr.Kr. Roma tapo Viduržemio jūros prekybos centru, kosmopolitine sostine, perpildyta žmonių ir idėjų iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Įvairūs kultai audrino imperijos vaizduotę. Ypač patrauklus buvo Izidės ir Ozyrio kultas, egiptiečių sekta, siekianti faraonų laikus. Izidės ir Ozyrio istorija buvo baisi, kaip ir daugelio to meto senovės pasaulio, istorijų. Ši skelbė mirties ir prisikėlimo koncepciją. Ozyris ir Izidė buvo brolis ir sesuo, bet pagal faraonų papročois jie apsivedė. Ozyris, Egipto valdovas ir sūnus dangiškų bei žemiškų dievų, buvo nužudytas savo netikrojo (nesantuokinio)...
Katarai [gr. katharos - švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. - eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai - tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio...
Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino "laputėmis Viešpaties vynuogyne", "piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne", "šėtono mokiniais". Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas...
Valdensai (lot. - valdenses) - eretinis katalikų bažnyčios akyse keliaujančių pamokslininkų judėjimas, XII a. atsiradęs Pietų Prancūzijoje ir išplitęs Šiaurės Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Ispanijoje, nors ir inkvizicijos persekiojamas, pasiekęs net Vengriją bei Lenkiją. Tai prabudimas, kurio daugelį skelbtų idėjų įgyvendino tik Reformacija. Liono miestas, sena ir turtinga Galijos sostinė, ankstyvaisiais viduramžiais užėmė svarbią vietą Vakarų Europos žemėlapyje. Jis buvo vienas svarbiausių etapų kelyje, vedančiame iš šiaurinių kraštų į Viduržemio jūros uostus ir Italijos miestus. Pro jį judėjo minios piligrimų į Romą ar Jeruzalę....
Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui. Manicheizmas - tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις - vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus - "Dievo vergas". Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas....
IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės - gauja, iš gaujos - politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros....
Įvairūs korporatyvistiniai socialiniai dariniai, kurių veiklos principai ne taip plačiai žinomi visuomenėje, neretai vertinami kaip įtakingi politinio proceso dalyviai, veikiantys slaptai ir galbūt neleistinomis priemonėmis, siekiantys įgyti kuo didesnę galią valstybės valdyme. Šiandien yra akivaizdu, jog bent jau Lietuvoje veikiančių studentų korporacijų pobūdis, tikslai, saugomos vertybės ir atvirai deklaruojamas apolitiškumas neleidžia šioms organizacijoms lipdyti politikos formuotojų etiketės. Tačiau pati slaptoji (hermetinė) politika egzistuoja. Pateikiamuose rašiniuose analizuojama daugiapakopė politikos sąranga bei bene kontraversiškiausiai vertinamas hermetinės politikos dalyvis - masonų organizacija. Masonai („laisvieji mūrininkai") -...
Turino drobulė daugiau kaip šimtą metų buvo Tamplierių ordino nuosavybė ir riteriai tamplieriai garbino šią šventenybę, saugodami ją nuo pašalinių akių. Tamplierių priešininkai klydo manydami, kad ordinas slapta garbino pagoniškus stabus. Apie tai rašo Vatikano slaptųjų archyvų istorikė Barbara Frale savaitraštyje „L'Osservatore Romano". Kaip įrodymą B. Frale pateikia anksčiau negirdėtą prancūzų riterio Arnaut Sabbatier, kuris prisijungė prie ordino 1287 m., liudijimą. Viena iš įšventinimo apeigų vyko slaptoje vietoje, į kurią galėjo patekti tik ordino nariai. Ten naujokui parodė ilgą drobulę, kurioje matėsi žmogaus...
