| | |

Įdomūs faktai apie Bibliją

Iš visų knygų, išėjusių iš spausdinimo per pastaruosius 50 metų, Biblija lieka pati paklausiausia knyga rinkoje iki šiol. Biblija buvo parašyta beveik 40 autorių, gyvenusiu tarp 1600-1500 m. prieš m.e. – 100 m. m.e. Visi Biblijos knygų autoriai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios: “nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės” (2 Pt. 1,21). “Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia, – dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais.” (1 Kor. 2,13). 1981 m. gruodžio 31 dienai pilnas Biblijos tekstas buvo išverstas į 277 kalbas, Naujausis Testamentas – į 518, o atskiri Naujojo ir Senojo Testamento tekstai – į 944 kalbas ir tarmes. Apie 1228 m. Steponas Langtonas pirmasis padalino Bibliją į skyrius, kurie nepakito iki šiol. 1448 m. R. Natanas paskirstė Senojo Testamento skyrius į eilutes, o 1551 metais R. Stefanusas paskirstė Naujojo Testamento skyrius į eilutes.

| | |

Kaip skaityti Bibliją

1. Pasimelsk, prieš pradėdamas skaityti

Be Šv. Dvasios apšvietimo, remiantis vien savo supratimu, sunku suprasti, ką Dievo Žodis tau nori pasakyti. Kreipdamasis į Dievą maldoje, būk nuoširdus, dalinkis su Juo viskuo, ką išgyveni ir kaip jautiesi. Dalinkis savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Prašyk, kad Dievas kalbėtų tau į konkrečias tavo gyvenimo situacijas.

2. Skaityk Bibliją atidžiai

Atkreipk dėmesį į pažadus, kuriuos Jis duoda tau, į pamokymus, kurie tau nauji. Vėl iš naujo perskaityk tekstą. Įsigilink į tas vietas kurios tau „tikrai kalba”. Paklausk Jėzaus, kas Jis nori tau asmeniškai pasakyti, kurią gyvenimo sritį Jis nori paliesti.

3. Skaityk Bibliją reguliariai

Tavo siela kasdien trokšta maisto. Galvok apie tai, ką Jėzus pasake: “Žmogus gyvas nevien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”.

| | |

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma – vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą. Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume. Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra” tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4). Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai” (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį.

| | |

Jei Dievas gailestingas, kodėl Biblijoje yra grasinimų?

Biblija piešia portretą Dievo, kuris yra Meilė ir kuris nori, kad žmonės turėtų gyvenimo pilnatvę. Nors šis įsitikinimas mums ateina per Jėzų Kristų, jis jau numanomas Izraelio Raštuose. Biblija prasideda sukūrimo istorija, iškeliančia į sceną Dievą, kuris, anaiptol pavydžiai nelaikydamas savo turtų sau, trokšta viskuo dalytis su kitomis būtybėmis, kurias pašaukia būti. Toliau randame Izraelio tikėjimo šerdį, epopėją Dievo, kuris išvaduoja vergų grupę ir padaro iš jos savo tautą, savo bendro gyvenimo kokybe pašauktą būti jo buvimo ir atjautos ženklu kūrinijoje. Netgi daugiau: Dievas niekad neatsisako savo meilės sumanymų. Kai jo tauta nusigręžia nuo jo, Dievas toliau ieško būdų grąžinti ją į teisingą kelią. Visada pasirengęs atleisti, skirtingai nei žmonės (žr. Izaijo 55, 6-9), jis atsiskleidžia kaip „malonus ir gailestingas, visada kantrus ir ištikimas, visada geras” (Psalmyno 86, 16). Jei Dievas apibūdinamas kaip „visada kantrus”, ar jis vis tiek gali supykti? Per Izraelio kelionę per dykumą, keliose vietose skaitome, kad „įsiliepsnojo Viešpaties pyktis ant žmonių”, kurie nepakluso (Skaičių 11, 33; plg. 11, 1; 12, 9). Dar daugiau, pranašų knygose kartais matome šiuos Dievo žmones energingai ir net su pasipiktinimu sukylant prieš tautos klaidas. Taigi mūsų dienomis žmonėms sunku suprasti, kaip grasinimai ir pyktis gali derintis su gailestingumo ir atleidimo Dievu.

| | |

Biblija – labiausiai verčiama knyga

Biblija 2008 metais buvo labiausiai verčiama knyga. Apie šį Šventojo Rašo „primatą” pranešė Biblijos draugijų sąjunga, drauge pateikusi duomenų apie Šventraščio skaitomumą pasaulyje dabartiniu metu ir vertimų skaičių. Didžiosios Britanijos Readingo mieste įsikūrusios Draugijos duomenimis, visas Šventasis Raštas yra išvertas į 451 kalbą; tuo tarpu pavieniai biblijos tekstai yra išversti į 2479 kalbas. 95 procentai pasaulio gyventojų turi galimybę skaityti Šventąjį Rašą jiems suprantama kalba. Tarp naujausių Biblijos vertimų yra vertimai į keturias kalbas naudojamas keturiose Vakarų Afrikos šalyse Čade – sarų kalbą, Burkina Faso – dulų kalbą, Kongo Demokratinėje Respublikoje – larų kalbą ir Siera Leonėje – konų kalbą.

| | |

Kodėl aš pasitikiu Biblija

Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių. Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, ir nėra kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta. Išskirtinai patikima Biblija ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai. Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka – stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių – Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai).

| | |

Kuo Biblija skiriasi nuo kitų pasaulinės literatūros knygų?

Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų – universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia – džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką – 60 kartų~ kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį).

| | |

Siela, dvasia ir širdis – Biblija apie žmogų

Siela, dvasia ir širdis – tai sąvokos, kurias kiekvienas iš mūsų savaip suprantame. Siela yra tai, kas nemirtinga mumyse; dvasia daugeliui – mūsų galvoje esantis nematerialumas; o širdis yra mūsų emocijų centras. Tačiau jokioje kitoje srityje nekrikščioniškieji ir klaidingi įvaizdžiai neužtemdė aiškaus ir objektyvaus Biblijos pranešimo taip kaip mokyme apie žmogų. Tad norėtume naujai paaiškinti trijų pavadinime esančių žodžių reikšmes ir panagrinėti, ką gi Biblija rašo apie sielą, dvasią ir širdį? Siela yra viena svarbiausių ir dažniausiai vartojamų sąvokų Biblijoje; ji apibūdina visą žmogų. Hebrajų kalba žodis siela (nefeš) Senajame Testamente aptinkamas maždaug 800 kartų, jį atitinkantis graikų kalbos žodis (psyche) Naujajame Testamente – maždaug 100 vietų. Abiejų žodžių pagrindinė reikšmė yra ne kas kita, kaip gerklė, kvėpavimas, oro dvelktelėjimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas. Galbūt kam nors užkliuvo žodis „visas” – kodėl visą žmogų? Argi siela yra ne tai, kas žmoguje? Jau pirmoje Biblijos knygoje randame vieną svarbiausių vietų apie žmogų ir jo sielą. Pradžios knygoje 2,7 parašyta: „Ir Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir dulkių ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, padarydamas žmogų gyva siela”. Dievas sukūrė žmogų kaip sielą, taigi žmogus yra siela. Šiuo atveju siela reiškia tik gyvą būtybę, į kurią Dievas įkvėpė gyvybę.

| | |

Pseudokrikščioniškas požiūris į išpažintį

Bažnyčioje įsivyravo požiūris į kunigą kaip į kokį tarną, „tenkinantį” parapijiečių dvasinius poreikius. Parapija kaip organizacija nori, kad kunigas būtų tarytum veidrodis, į kurį žvelgdami žmonės galėtų kontempliuoti savo tobulybę. Argi kunigas neprivalo visuomet kai kam dėkoti ir ką nors liaupsinti už uolumą, materialinę paramą, dosnumą? Nuodėmes slepia „išpažinties paslapties” apribojimas ir intymumas, o išoriškai viskas atrodo puikiai. Ši pasitenkinimo, moralinio apsnūdimo dvasia yra persmelkusi skersai išilgai mūsų bažnytinį gyvenimą. Bažnyčios „sėkmės” mastas nustatomas, remiantis jos materialiniais pasiekimais, pamaldų lankomumu, parapijiečių skaičiumi. Tačiau ar belieka vietos atgailai? Jos beveik nematyti pačioje Bažnyčios skelbimo ir veiklos sąrangoje. Kunigas ragina savo parapijiečius daryti vis didesnę pažangą, pasiekti vis daugiau „laimėjimų”, laikytis įstatymų ir papročių, o jam pačiam „šis pasaulis” nebėra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė” (1 Jn 2, 16), nes jis netiki, kad Bažnyčia iš tiesų yra išgelbėjimas žūstantiesiems, o ne religinė institucija, skirta vidutiniškai patenkinti vidutiniškus „tikrųjų parapijos narių dvasinius poreikius…” Susiklosčius tokioms dvasinėms aplinkybėms, pseudokrikščioniškai situacijai, išpažintis tampa tuo, kuo ji yra tapusi: viena iš daugelio „religinių pareigų”, kurią kartą per metus privalu įvykdyti, kad išliktų nesulaužyta atsieta kanoninė norma.

| | |

Apklausos ir išpažintis

Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar – per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas” organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais”, kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas. Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?” 38 proc. atsakė „taip”. Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę – žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus.