Krikščionybė

Egzorcistas Katalikų bažnyčioje – tai vyskupas arba jo paskirtas kunigas, kuris turi specialųjį leidimą atlikti egzorcizmus. Sakramentalijos rimtumas ir egzorcizmo pobūdis reikalauja, kad egzorcizmai prie apsėstojo būti atliekami remiantis vietos vyskupo specialiu ir aiškiu leidimu. Toks leidimas išduodamas ilgesniam laikui ir tiems kunigams, kurie pasižymi „dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu bei yra specialiai paruošti šiai užduočiai”. (Žr. Sakramentų disciplinos komisijos dokumentai). Kunigai, neturintys vyskupo leidimo, gali melstis dėl konkretaus asmens išlaisvinimo. Ši malda nėra egzorcizmas ir neturi komunikacijos formulių su piktąja dvasia. Savo tarnystėje egzorcistas vadovaujasi Romos ritualo rekomendacijomis, įgytomis žiniomis ir savo patirtimi. Pasauliečių galingas ginklas – malda, tačiau jos neužtenka norint tiksliai nustatyti apsėdimą ir atlikti egzorcizmus. Tiktai tinkamas egzorcizmas atliktas įgaliotų dvasininkų egzorcistų leidžia nustatyti, ar konkretų asmenį veikia piktoji dvasia ir koks yra jos įtakos laipsnis. Šiuo atveju egzorcistas turėtų būti itin atsargus; reikia atskirti, ar kenčiantis asmuo nėra psichiškai nesveikas arba kartu ir nesveikas, ir apsėstas. Būtina suvokti, kad šėtonas naudojasi įvairiais būdais, kad paslėptų savo buvimą.

Žodis egzorcizmas apima šias reikšmes: Didelis, viešas arba iškilmingas egzorcizmas: jo tikslas yra išvaryti piktąją dvasią iš apsėsto žmogaus ir išlaisvinti iš demoniškos įtakos. Tai sakramentalija, kurią gali teikti vyskupas arba jo įgalioti dvasininkai; vykdomas pagal Romos rito nurodymus. Tai taip pat yra paprastas egzorcizmas (atliekamas teikiant Krikšto sakramentą) ir veiksmai, kai bet kuris kunigas naudoja egzorcizuotą vandenį, aliejų ir druską. Mažesni, privatūs ar paprasti egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama didžiojo egzorcizmo formulė, pvz., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai – visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymai apsaugoti nuo piktojo pagundų ir maldos kenčiant. Tokios yra ir pagijimo maldos. Apskritai tai yra užtarimo maldos būdas, kurį gali naudoti visi kunigai arba religinės bendruomenės, vadovaujamos kunigo ar diakono. Tai nėra egzorcizmai, nors jų tikslas – išlaisvinti iš demonų įtakos (bet ne iš paties apsėdimo). Egzorcizmas yra viešas, jeigu jį vykdo įšventintas Bažnyčios tarnas, kuris atlieka egzorcizmą Bažnyčios vardu ir autoritetu, su galia, gauta per kunigystės šventimus. Kunigas negali tos galios naudoti be aiškaus vietos ordinaro leidimo. Ši taisyklė yra tiksliai išreikšta Kanonų teises 1172 kan. § 1 . „Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems.

Pasauliečių vykdomi egzorcizmai tampa sensacijomis ir dėl to kyla įvairių paskalų ir nesusipratimų, o blogiausia, kad tai kelia pavojų ne tik sielai, bet ir kūnui. Todėl jei tau reikalinga egzorcisto pagalba, kreipkis tik į katalikų kunigus, vyskupų paskirtus šiai tarnystei tavo vyskupijoje. Jų adresą gausi vyskupijos kurijoje ar iš parapijos klebono. Daug pasauliečių imasi atlikti egzorcizmus prisidengdami Biblijos citata: „Jonas jam tarė: ‚Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis’. Jėzus atsakė: ‚Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!” (Mk 9, 38-40). Kas yra prieš mus? Tai, be abejo, netikri egzorcistai, kurie veikia ne pagal Bažnyčios nuostatus. Kanonų teisė (Kan. 1172) aiškiai sako: „§1. Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems. §2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik pamaldumu, žiniomis, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui.” Iš realių įvykių galime sakyti, kad piktoji dvasia neapleis apsėsto ar kankinamo žmogaus, jei egzorcizmus atlieka neįpareigotas asmuo, apgavikas, „gydytojas” ar net vyskupo skyrimo neturintis kunigas.

Egzorcizmų apeigos buvo sietinos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vad. exsuffalio ritualuose, kurių esmę sudarydavo tai, kad kandidatas į Krikštą atsistodavo į Vakarus (kur, kaip manyta, gyveno velnias, o Rytai buvo sietini su Kristaus – saulės dievo atėjimu). Atsigręžęs į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką, kurią kandidatas Krikštui parodo šėtonui. Šis paprotys išliko dar graikų ritualuose. Celebrantas papūsdavo į katechumeno veidą, kad išvarytų demoną. Po šio ritualo ateidavo laikas consignatio ritualui (patvirtinimas), kurio metu ant katechumeno kaktos buvo daromas kryžiaus ženklas. Tai reikšdavo atsidavimą Kristui. Buvo tikima, kad tai apsaugo nuo demono. Kai kuriose bažnyčiose po šių ritualų paduodavo druską, prie kurios prieš tai buvo atliekami egzorcizmai. Šios apeigos turėjo dvigubą reikšmę: druska simbolizuoja išmintį ir vaistą prieš ligą bei demoralizaciją. Dėl šios dvejopos reikšmės ji buvo labai svarbi egzorcizmuose. Ruošiantis Krikštui, katechumenams buvo atliekami penki egzorcizmai, po kurių kiekvieną kartą vykdavo katekizmas. Kulminacija tapdavo sekmadienis prieš Paschą, kai kandidatai credo skelbimo apeigose patvirtindavo egzorcizmus, kurių dėka jų dvasia buvo išlaisvinta iš velnio įtakos. Paskutinis ritualas prieš Krikštą – šėtono atsižadėjimas ir prisiglaudimas prie Kristaus. Tai vykdavo Paschos išvakarėse. Rituale romanum paliudija aną tradiciją.

Pastaruoju metu pasirodė daug pasauliečių egzorcistų, kurie norėdami pasipelnyti, pradėjo savavališkai užsiimti egzorcistine praktika. Dominika mokykloje visados stengėsi būti pirmūne. Jai taip rūpėjo geri pažymiai, kad nusprendė, jei išlaikys baigiamuosius egzaminus nutarė parašyti cirografą. Visos jos bėdos prasidėjo studijuojant. Atsirado stipri depresija ir sveikatos sutrikimai. Dominika nusprendė kreiptis pagalbos į homeopatus. Vieno susitikimo metu homeopatas nutarė telefonu pasitarti su pažįstama pasaulietė egzorciztė. Ta jau telefonu sugebėjo aptikti Dominikos kūne mirusio žmogaus dvasią. Aišku nieko nelaukdama pasisiūlė padėti atsikratyti visų „negalavimų”. Kaina? Trys šimtai zlotų už kelis seansus net nesusitinkant. Tai turėjo padėti. Dominiką kamuojanti dvasia, „egzorcistės” manymu, buvo „viena iš labiausiai varginančių”. Išsilaisvinimo terapija turėjo „nuvesti į Šviesą” dvasią, kuri jautėsi per menka, kad pati tai padarytų. Po pirmų susitikimų virtinės mūsų heroje buvo įtikinta, kad turi dar vieną dvasią, kurios išvarymas, aišku, dar pareikalaus laiko, o ir nemažų lėšų. Situacija dar labiau komplikavosi. Dominikai pasisekė, nes tuoj po to įvykio su pasauliete egzorciste ji susipažino su katalikų kunigu, besimeldžiančiu už išlaisvinimus. Dėl jo nesavanaudiškos pastoracinės pagalbos merginai pavyko ištrukti iš tos žiniuonės įtakos ir patirti gilų atsivertimą.

Kunigas Sodi nėra egzorcistas. Daug metų dirba liturgijos srityje, yra šios srities specialistas. Jis dirbo komisijoje, kuri parengė naująjį Egzorcizmų apeigyną. Galima sakyti, jog buvo vienas iš pagrindinių dalyvių šio Apeigyno atsiradimo procese. Gerai pažįsta Tridento susirinkimo liturginės reformos įtvirtintą egzorcizmų ritualą, kuris Bažnyčioje buvo naudojamas apie 400 metų. Tai laikotarpis nuo popiežiaus Pauliaus V iki popiežiaus Jono Pauliaus II. Egzorcizmų apeigynas – tai iškalbingas ženklas, išreiškiantis gyvenimo, apeigų ir tikėjimo susitikimą. Kalbama apie dvasingumą, kuris kyla iš celebravimo, apie dvasingumą žmonių, kurie pašaukti Bažnyčioje atlikti labai specifinę tarnystę. Svarbi liturgijos kryptis: ką Bažnyčia kviečia celebruoti, ir į kokį gyvenimą veda celebravimas. Tarp liturgijos ir gyvenimo yra ryšys, sintezė. Remiantis šiais teiginiais, galima kalbėti ir apie egzorcisto dvasingumą. Liturginė knyga yra ne tik celebravimo, bet ir gyvenimo vadovas. Būtų didelė klaida manyti, jog liturginė knyga yra tik celebravimo priemonė, nes ji yra taip pat išeities taškas formacijai, ji yra taip pat dvasingumo vadovėlis. Mišiolas neabejotinai yra pirmoji katalikiško dvasingumo knyga. Tas pats pasakytina ir apie kitas liturgines knygas, kurios nusako Bažnyčios dvasingumą. Liturginė knyga yra formacijos priemonė: pirmiausia teologine prasme, nes tai yra sintezė to, kuo tikima, ir to, kuo gyvenama.