Tikėjimo žodis

Bažnyčios istorijos šaltiniai – duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies – žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai. Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas – Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė – Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas – Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas – Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, – dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.

Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę – antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai. Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis – visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą.

Ne kartą teko susidurti su žmonėmis, kurie lankė bažnyčią ne vienerius metus ir staiga pareikšdavo, kad tapę krikščionimis prarado laisvę. Biblinės nuostatos jiems primena vergystę. Akivaizdu, kad toks žmogus laisvę tapatina su nuodėme, net nenorėdamas suprasti, jog tikra laisvė įmanoma tik atsiribojus nuo nuodėmės. Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba žydams: “ ‘Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus’. Jie Jam atsakė: ‘Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?’ Jėzus jiems tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai. Jei tad Sūnus jus išlaivins, iš tiesų būsite laisvi’ ” (Jn 8, 31-36). Tas krikščionis, kuris galvoja, kad darydamas nuodėmes yra laisvas, stovi prieš tris pasirinkimus: 1) atgailauti ir pradėti rimtai ieškoti Dievo; 2) atsitraukti nuo Dievo ir grįžti į pasaulį; 3) susikurti sau Dievą, kuris pritaptų prie jo gyvenimo būdo. Norėtųsi pakalbėti apie trečiąjį kelią. Jį pasirinkę žmonės iki laiko gali pasilikti bažnyčioje, tačiau bus nepatenkinti pamokslaujamu žodžiu, bandydami savaip interpretuoti tai, ką girdėjo. Jie būtinai ieškos bendraminčių tarp bažnyčios lankytojų.