Kitos krikščionybės šakos

Žmonijos istorijai besivystant po Adomo ir Ievos, žmonės darėsi vis labiau sugedę. Įvykiai klostėsi taip, kad civilizacija pasiekė tokią moralinės degradacijos stadiją, jog Dievas nusprendė sunaikinti visą gyvybę žemės paviršiuje išskyrus Nojų ir jo šeimą (Pr 6:5-8). Dievas liepė Nojui pasistatyti arką kurioje jis su visa savo šeima bei su visų gyvūnų rūšių atstovais galėtų gyventi pasaulinio tvano metu. Tarp kitko, reikia pabrėžti, kad šalia aiškaus aprašymo, pateikto Biblijoje, yra taip pat pakankamai mokslinių duomenų, patvirtnančių, jog šis didžiulis tvanas tikrai įvyko. Atkreipkite dėmesį, kad žemė (t.y. ši planeta tiesiogine prasme) nebuvo sunaikinta. Žuvo tik sugedusi žmonių bendruomenė, kuri gyveno joje: “ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės” (Pr 7:21). Jėzus (Mt 24:37) ir Petras (2 Pt 3:6-12) Nojaus laikais įvykusiame teisme matė prototipą to teismo, kuris įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu. Tokiu būdu nepataisomai sugedusi žmonija Nojaus laikais sulyginama su mūsų šiuolaikiniu pasauliu, kuris bus nubaustas sugrįžus Kristui.

Jei angelai galėtų nusidėti, tada Dievas neturėtų galios teisingai tvarkyti mūsų gyvenimus ir pasaulio reikalus, kadangi Jis pats paskelbė veikiąs per savo angelus (Ps 103:19-21). Tą prasme jie yra dvasios, nes Dievas viską daro naudodamas Savo dvasią/jėgą, kuri veikia per angelus. Todėl neįmanoma, kad šie galėtų nepaklusti Dievui. Krikščionis kasdien turėtų maldoje prašyti Dievo Karalystės atėjimo į žemę, kad Dievo valia būtų vykdoma čia, kaip ir danguje (Mt 6:10). Jeigu Dievo angelai danguje turi varžytis su nuodėmingais angelais, tada Jo valia tenai negali būti pilnai įvykdyta, tagi panašiai bus ir būsimojoje Dievo Karalystėje. O gyventi visą amžinybę pasaulyje, kuriame vyks nuolatinė kova tarp nuodėmės ir paklunumo, nėra labai viliojanti perspektyva.

Nuodėmė, žalčio palikuonis, buvo pirmiausia pasmerkta per Kristaus auką ant kryžiaus. Atkreipkite dėmesį, kad aukščiau cituotos eilutės kalba apie Kristaus pergalę prieš nuodėmę būtuoju laiku. Taigi laikina žaizda dėl sužeidimo į kulnį, kurį patyrė Jėzus, reiškia jo trijų dienų mirtį. Jo prisikėlimas pavirtino, kad tai buvo tik laikina žaizda, palyginus ja su mirtinu smūgiu, kurį Jėzus sudavė nuodėmei. Įdomu pažymėti, jog nebibliniai istoriniai duomenys rodo, kad nukryžiavimo aukos būdavo prikalamos prie medinių ramsčių vinimis per kulnus. Tokiu būdu, mirdamas Jėzus buvo “įgeltas į kulnį”. Iz 53:4,5 sako, jog Kristus “buvo sužeistas” Dievo savo mirties ant kryžiaus metu. Tai betarpiškai siejasi su Pr 3:15 pranšyste apie tai, kad Kristui įgels žalčio palikuonis. Tačiau galiausiai juk Dievas veikė naudodamasis blogiu, kurį teko patirti Kristui. Todėl čia ir rašoma, kad tai Jis atiduoda Kristų kančiai (Iz 53:10) bei valdo blogio jėgas, kurios kankina Jo Sūnų. Lygiai taip pat pasinaudodamas blogiu Dievas išbando kiekvieną iš Savo vaikų.

Jeigu Dievas egzistuoja, tai logiška manyti, kad Jis yra sukūręs kažkokį būdą pranešti mums apie Save. Mes tikime Bibliją esant Dievo apreiškimu žmonėms, kuriame randame atskleistą Dievo asmenybę. Štai kodėl Dievo žodis yra vadinamas Jo “sėkla” (1 Pt 1:23). Juk šiam žodžiui sąveikaujant su mūsų protu, mumyse užgimsta naujas žmogus, turintis Dievo bruožų (Jok 1:18; 2 Kor 5:17). Todėl kuo daugiau mes užsiimsime Dievo žodžiu ir mokysimės iš jo, tuo labiau tapsime panašūs “į jo Sūnaus pavidalą” (Rom 8:29), o šis savo charakteriu buvo tobulas Dievo atvaizdas (Kol 1:15). Netgi ir istorinių Biblijos knygų nagrinėjimas duoda daug naudos; iš jose pateiktų įvykių aprašymų mes sužinome, kaip Dievas elgėsi su žmonėmis ir tautomis, ir pastebime, kad visada būdavo demonstuojami iš esmės tie patys Jo asmenybės bruožai.

Taigi, jau esame pakankamai smulkiai aptarę Dievo esmę ir Jo darbus. Mes išsiaiškinome gana daug labai sunkių klausimų. Dabar pasistengsime objektyviai išnagrinėti tai, ką “Viešpats pažadėjo Jį mylintiems” (Jok 1:12; 2:5) už Jo įstatymų laikymąsi (Jn 14:15). Dievo pažadai Senajame Testamente ir yra tai, kas sudaro tikrąją krikščionišką viltį. Pačiu atsakingiausiu momentu, kai teisme buvo sprendžiamas jo likimas, Paulius kalbėjo apie būsimą apdovanojimą, dėl kurio jis buvo pasiruošęs prarasti viską savo gyvenime: “Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų tėvams – dėl šitos vilties esu kaltinamas” (Apd 26:6,7). Didelę dalį savo gyvenimo jis praleido skelbdamas “gerą naujieną apie protėviams duotą pažadą”, kurį “Dievas įvykdė – prikeldamas Jėzų” (Apd 13:32). Paulius paaiškino, kad tikėjimas Dievo pažadais suteikė jam prisikėlimo iš numirusių viltį (Apd 26:6-8 plg. 23:8), o taip pat žinių apie antrąjį Jėzaus atėjimą, apie teismą ir Dievo Karalystės įkūrimą (Apd 24:25; 28:20,31).