Jehovos liudytojai

Taigi, jau esame pakankamai smulkiai aptarę Dievo esmę ir Jo darbus. Mes išsiaiškinome gana daug labai sunkių klausimų. Dabar pasistengsime objektyviai išnagrinėti tai, ką “Viešpats pažadėjo Jį mylintiems” (Jok 1:12; 2:5) už Jo įstatymų laikymąsi (Jn 14:15). Dievo pažadai Senajame Testamente ir yra tai, kas sudaro tikrąją krikščionišką viltį. Pačiu atsakingiausiu momentu, kai teisme buvo sprendžiamas jo likimas, Paulius kalbėjo apie būsimą apdovanojimą, dėl kurio jis buvo pasiruošęs prarasti viską savo gyvenime: “Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų tėvams – dėl šitos vilties esu kaltinamas” (Apd 26:6,7). Didelę dalį savo gyvenimo jis praleido skelbdamas “gerą naujieną apie protėviams duotą pažadą”, kurį “Dievas įvykdė – prikeldamas Jėzų” (Apd 13:32). Paulius paaiškino, kad tikėjimas Dievo pažadais suteikė jam prisikėlimo iš numirusių viltį (Apd 26:6-8 plg. 23:8), o taip pat žinių apie antrąjį Jėzaus atėjimą, apie teismą ir Dievo Karalystės įkūrimą (Apd 24:25; 28:20,31).

Biblijoje randame didingą ir šlovingą mokymą apie tai, kad Dievas yra realus ir apčiuopiamas asmuo su kūnu, išoriškai panašiu į mūsų pačių kūną. Taip pat viena esminių krikščionybės dogmų yra teiginys, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Jeigu Dievas neegzistuotų fiziškai, tai Jis negalėtų turėti sūnaus, kuris būtų “jo esybės paveikslas” (Žyd 1:3). Dar daugiau, tampa sunku užmegzti su “Dievu” gyvus asmeninius santykius, jeigu “Dievas” – tik kažkokia idėja mūsų galvoje, arba tiesiog dvasios dvelksmas kažkur kosmoso platybėse. Tragiška yra tai, kad dauguma religijų turi kaip tik tokį nerealų ir neapčiuopiamą Dievo suvokimą.

Visi įkvėptieji krikščionys (charizmatai), skelbiantys turį dovanas, per paskutinius šimtą metų dar niekad realiai nepanaudojo šių galių. Jei kiekvienas tikintysis negali to parodyti, tai tas pažadas šiais laikais neišpildomas. Tai patvirtina mūsų išvadą, kad stebuklingas dovanas turėjo ankstyvieji krikščionys pirmame amžiuje, bet tos Dvasios dovanos baigė savo egzistavimą ir buvo atimtos, kai Naujojo Testamento Raštai buvo pilnai užrašyti. Evangelijos pagal Morkų 16 skyriaus paskutinė eilutė verčia manyti, kad dovanos padėjo tikintiesiems patvirtinti Evangelijos žodį veiksmais: “O šitie ženklai lydės įtikėjusiuosius – jie išėję skelbė visur, Viešpačiui kartu veikiant ir žodį patvirtinant lydimaisiais ženklais” (Mk 16:17,20). Bet kai šis žodis buvo surašytas į Naująjį Testamentą, išnyko stebuklingų dovanų reikalingumas, kad jos lydėtų tikinčiuosius.

“Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina” (Žyd 11:6). Šios knygos tikslas – padėti tiems, kurie nori artintis prie Dievo, ir kurie jau yra patikėję “kad jis yra”; todėl mes neužsiimsime įrodymais, patvirtinančiais tikėjimą Dievo buvimu. Mūsų kūno įmantrios struktūros tyrinėjimas (žr. Ps 139:14), tobulai atrodantis gėlės žiedas, erdvės platybės, matomos giedrą naktį – šie ir daugelis kitų gyvenime sutinkamų dalykų gerai juos apmąsčius tiesiog nepalieka ateizmui vietos. Tikrai, sunkiau yra patikėti, kad Dievo nėra, negu pripažinti jo buvimą. Atmetus Dievą nebelieka visatos tvarkos ir tikslo galutinio išaiškinimo, taigi visa tai ir atsispindės ateisto gyvenime. Turint šituos dalykus omenyje netenka stebėtis, kad dauguma žmonių daugiau ar mažiau pripažįsta Dievo buvimą, netgi ir tose visuomenėse, kur materializmas yra pagrindinis “dievas”.

Sekminių dieną kalbėdamas prieš didžiulę minią, Petras pabaigė savo kreipimąsį 38 eilutės žodžiais, kviesdamas krikštytis ir gauti Šventosios Dvasios dovaną. Apie šią dovaną buvo užsiminta todėl, kad apaštalai patys naudojo dovanas kalbėdami miniai įvairiomis kalbomis, aiškindami žmonėms, kad taip elgdamiesi, jie vykdo Joėlio pranašystę apie stebuklingas dovanas (Apd 2:16-20). Visiškai įmanoma, kad Petras pažadėjo Dvasios dovanas izraeliečiams, kurie jo klausė. Susirinkusioje minioje buvo žydai, dievoti žmonės, o ne pagonys (Apd 2:5). Pagal Joėlio pranašystę , dovanos pirmiausia buvo žadėtos žydams. Todėl Petras, kreipdamasis į juos, sakė: “Jums priklauso tas pažadėjimas ir jūsų vaikams” (Apd 2:39), turėdamas omenyje, kad pagal Joėlio pranašystę dvasia bus duota žydams ir jų vaikams (Apd 2:17; žr Jl 2:28-32). Tai galėtų taipogi būti užuomina, kad šios stebuklingos dovanos buvo pažadėtos dviem kartoms – tiems, kurie klausė Petro, ir jų vaikams.

Krikštas – tai kelias į išsigelbėjimą (Mk 16:16; Jn 3:3-5). Kalvino idėjų šalininkai tai neigia. Tarp kitko, išsigelbėjimas tapo pasiekiamas tik Kristaus darbų (2 Tim 1:10), o ne kažkokios abstrakčios likimo idėjos dėka. Mes turime sąžiningai susigiminiuoti su Juo, pasikrikštydami. Rom 6:15-17 kalbama apie mūsų valdovų (ponų) pasikeitimą krikšto metu, perėjimą iš nuodėmingo gyvenimo į paklusnumo gyvenimą. “Ar nežinote, kad, kam jūs pasiduodate vergais, kad jo klausytute, jūs esate vergai to, kurio klausote.” Ši kalba apie pasidavimą aiškiai parodo mūsų laisvą valią, priešingai likimui. Atsidavimas neįmanomas be nuoširdaus paklusimo Evangelijos mokymui (Rom 6:17).

Galbūt daugeliui bus sunku sutikti su velnio įasmeninimo išaiškinimu, kadangi Biblijoje jis gan dažnai minimas ir klaidina kai kuriuos žmones. Tačiau tai nėra sunku paaiškinti: Biblija įspūdinga tuo, kad negyvi daiktai ar abstraktus dalykai kaip išmintis, turtas, nuodėmė, bažnyčia yra įasmeninami. Tačiau tik velnio atveju iškyla tam tikrų nesusipratimų. Išminties personifikacija. “Palaimintas žmogus, kurs randa išmintį ir kurs turi apsčiai gudrumo. Nes įsigyti ją verčiau nekaip pelnytis sidabro ir jos vaisiai geresni už geriausią ir tyriausią auksą. Ji brangesnė už visus turtus, ir visa, ko trokštama, negali su ja lygintis.” (Pat 3:13-15) “Išmintis pasistatė sau namus; ji išsikirto septynis šulus.” (Pat 9:1)

Biblija pabrėžia, kad teisieji bus apdovanoti tik po prisikėlimo, sugrįžus Kristui. Atsakingų mirusiųjų (žr. 4.8 poskyrį) prikėlimas bus pirmasis dalykas, kurį padarys Kristus; po šito seks teismas. Jei “siela” po mirties tuoj pat patektų į dangų, tada nereikėtų prisikėlimo. Paulius pasakė, kad jeigu mirusieji nebus prikelti, tada visos pastangos paklusti Dievui yra beprasmės (1 Kor 15:32). Jis tikrai nebūtų taip aiškinęs, jei tikėtų, jog jis dar bus apdovanotas paimant jo “sielą” į dangų tuoj po mirties. Taigi galime numanyti, kad jis tikėjo kūno prisikėlimą esant vienintele apdovanojimo forma. Kristus drąsino mus aiškindamas, jog žmogui, kuris dabar gyvena dorai, “bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (Lk 14:14).

Kalbėdamas apie Biblijos pagrindus (kuriuos mes analizuojame šioje knygoje), Paulius “sakė jiems pamokslus iš Raštų, aiškindamas ir įrodinėdamas, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusiųjų” (Apd 17:2,3). Tai sistemingas, loginis Biblijos įrodymas. Paulius “kaip jam buvo įprasta… įrodinėjo”. Jam tai buvo būdinga (taip pat žr. Apd 17:19). Korinte Paulius “sakė pamokslus sinagogose kiekvieną sabatą ir įtikinėjo žydus… jiems priešgyniaujant ir piktžodžiaujant…” (Apd 18:4-6). Įtikėję žmonės klausėsi Pauliaus žodžių, paremtų Biblijos mokymu; niekur nesutiksite tokių žodžių: “Jėzaus vizija mano miegamajame”, “neapsakomas jausmas apėmė mane”, “kartą vakare aš sutikau Viešpatį”.

Studijuojant Bibliją atrandama tam tikra tikėjimo tiesų sistema; gaila, bet dėl nepakankamo dėmesio Biblijai žmonių religiniame mąstyme egzistuoja taip pat tam tikra klaidų sistema. Bet kokia kaina siekdamas sušvelninti mirties neišvengiamumą, žmogus pradėjo tikėti turįs “nemirtingą sielą”. Pripažinus žmoguje egzistuojant tokį nemirtingą elementą, reikia taip pat pripažinti, kad jis turi kažkur eiti po mirties. Dėl šito pradėta galvoti, jog teisiųjų ir nusidėjėlių likimai po mirties turi kažkaip išsiskirti. Stengiantis visą tai suderinti, prieita išvados, jog egzistuoja vieta, vadinama Dangumi, į kurią patenka “geros nemirtingos sielos”, ir taip pat yra kita vieta, vadinama pragaru, į kurią patenka “blogos nemirtingos sielos”. Jau esame parodę, kad pagal Biblijos mokymą “nemirtinga siela” negali egzistuoti. Dabar panagrinėsime kitas klaidingas idėjas, būdingas visuotinai pripažintiems aiškinimams.