Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar - per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas" organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be...
Viena mano pažįstama katalikė visai neseniai pirmą kartą per daugelį metų nuėjo išpažinties savo parapijos bažnyčioje. Ji turėjo savų priežasčių siekti nuodėmių atleidimo, tačiau, be viso to, sakė truputėlį užjaučianti kunigus, kurie yra priversti sėdėti vienumoje klausyklose, laukdami nusidėjėlių atėjimo. Ne taip seniai, vos viena karta anksčiau, galėjai pamatyti mus, sekmadienio popietėmis besibūriuojančius katalikų bažnyčiose, laukiančius savo eilės prieiti prie klausyklos. Mes cituodavome pažįstamas frazes (pvz., „atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau"), išsakydavome savo nuodėmes bei kiek kartų jas padarėme, galbūt tekdavo išklausyti...
Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija - bent kartą per metus atlikti išpažintį - dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti", tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia"... Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų", kad nieko...
Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo" per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus" atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią...
Šiais laikais labai pakito žmogaus požiūris ne tik į tikėjimą ir Bažnyčią, bet ir į save patį. Žmogus nemėgsta pripažinti, kad jis yra kaltas, nenori atsiprašyti ar gailėtis už blogus savo darbus. Labai dažnai pasikliaujama emocijomis ir jausmais, sudaromas vaizdas, kad gailimasi dėl to, kas padaryta, bet blogis vėl kartojamas. Vadinasi, pakito žmogaus požiūris į atgailą ir vidinę gavėnią, kuri išgyvenama kiekvieno individualiai ir savo širdyje. Atgailos sakramentas, palyginti su kitais, patyrė didžiausią krizę, nes kvietimas atgailauti dažnai virsdavo moralizuojančiu. Kaip teigia A....
Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo...
Atleisk mums, Viešpatie, kad tai, ką mėgstame ar nemėgstame, mūsų simpatijas ir antipatijas buvo svarbiau už mūsų pačių sąžinę; kad neieškojome giliausio savo būties Pagrindo, bet pasilikdavome paviršiuje; kad neieškojome Tavo vedimo mūsų gyvenime, kad įžeidėme Tavo šventąją valią; kartais net nesistengėme atrasti vidinę tylą, kurioje tik ir gali būti išgirstas Tavo balsas; kad skleidėme ne taiką ir džiaugsmą, bet nerimą ir nepasitenkinimą. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais labai lengvai apleisdavome maldą ir nuolaidžiaudavome sau, kai tai nebuvo būtina, kad retai...
Bažnyčia rekomenduoja Sutaikinimo sakramento priėmimui pasirengti Dievo žodžio šviesoje, nes Psalmių knygoje sakoma: „Tavo žodis - žibintas man kojoms ir šviesa mano takui" (Ps 119, 105). Šventasis Raštas mums pasako ne tik kas nedera krikščioniui, bet ir koks jis turi būti. Matydami, kaip neatitinkame krikščionio gyvenimo kilnumo, galime aiškiau suprasti, kuo nusidėjome Viešpačiui. „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge,...
