Islamas

Mohamedas gimė 570m. Mekoje, kilmingoje Pranašo Abraomo palikuonių šeimoje. Būdamas šešerių metų amžiaus jis tapo našlaičiu, tačiau nepalūžo, buvo išmintingas jaunuolis, kuris ganė avis ir padėjo savo dėdei prekiauti ilgose kelionėse karavanais. Būdamas paaugliu jis atmetė amoralius savo genties žmonių papročius, kurie buvo paskendę nuodėmėse ir ištvirkime, pasižymėjo sąžiningumu, dorumu ir mandagumu taip užsitarnaudamas sau vardą ‘PATIKIMAS’. Būdamas 25m. amžiaus jis rado darbą pas 40m. našlę Khadija (Chadidža) ir pradėjo tvarkyti jos verslo reikalus. Sužavėta jo charakterio bei sąžiningumo Khadija pasiūlė jam tuoktis, ir Pranašas sutiko. Nepaisant jų amžiaus skirtumų jie laimingai gyveno santuokoje 25 metus ir susilaukė šešių vaikų. Po Khadijos mirties Mohamedas vedė dar keletą moterų iš politinių ir humaniškų paskatų, kaip kad ir buvo tikimasi iš tokio statuso žmogaus.

Vahabizmas, tai religinė-politinė srovė, pastaruoju metu stipriai besiveržianti iš musulmoniškųjų valstybių. Prieš penkiolika metų apie vahabizmą buvo galima sužinoti tiktai iš rytų religijų tyrinėtojo A.M. Vasiljevo knygos “Islamo puritonai”, išleistos 1967 metais. Prieš dešimt metų išleistas populiarus akademinis žinynas “Islamas” teigia, jog “vahabizmas – Saudo Arabijos oficialios ideologijos pagrindas”, o “jo pasekėjų esama Persijos įlankos arabų emyratuose, kai kuriose Azijos ir Afrikos valstybėse”. Neseniai išleistuose religijotyros žinynuose teigiama, jog per pastaruosius du dešimtmečius vahabizmo ideologija ėmė vis labiau skverbtis į buvusias Tarybų sąjungos respublikas, o didžiausio pripažinimo susilaukė Šiaurės Kaukaze.

Musulmonui, žodis ‘Pranašas’ visų pirma nereiškia žmogaus, kuris gali nusakyti ateitį (nors daugelis dalykų, kuriuos kalbėjo Pranašas Mohamedas vienaip ar kitaip išsipildė), tačiau žodis ‘Pranašas’ jiems reiškia Dievo siųstą žmogų, kuris kviečia žmones gailėtis dėl savo nuodėmių, tikėti Dievu, pašvęsti savo gyvenimus gerų darbų darymui ir stengtis suvokti tą tikslą, kuriam jie ir buvo sukurti. Pranašai čia nelaikomi dieviškais (t.y. turinčiais kažkokių Dievui būdingų savybių), jiems nesimeldžiama ir jų negarbinama. Jie yra suvokiami ir gerbiami kaip žmonės, kurie turėjo išskirtinį charakterį, buvo labai dvasingi, darė stebuklus, buvo apsaugoti Dievo nuo nuodėmių darymo bei gaudavo apreiškimus nuo Dievo.

Ne mes vieni, baltieji, susirūpinę tuo, kas dedasi arabų pasaulyje. Apie tai karštai diskutuoja jie patys – nuo Maroko iki Persų įlankos. Arabai klausia, kodėl jie visą laiką vėluoja į istorijos traukinį? Juk nebūtų teisinga regiono vadinti nelaimės zona. Jis turtingas nafta, žmonių paveldas, kultūrinis, religinis, kalbos paveldai irgi turtingi. Nėra ten visuotinio skurdo ir bado. Nėra žymios etninės, tautinės nesantaikos, kaip Afrikoje, Balkanuose ar kitose Europos dalyse. Arabai jau seniai nei kolonijos, nei neokolonijos. Arabų šalys išsilaisvino seniai. Bet jose visur valdo autokratai, vienvaldžiai, kurie valdžią atiduoda tik tada, kai miršta. Rinkimai ten – komedija.

Ar Jums kada nors teko girdėti apie Mozę, Jėzų, Konfucijų, Krišną, Budą, Gandį, Motiną Teresę ar Martyną Liuterį Kingą? Tie iš jūsų, kurie gyvena Vakaruose, turbūt be abejonės bus girdėję apie šiuos žmones bei jų darbus. Amžinoje nemirtingumo bei prasmės paieškoje individas neišvengiamai susiduria su įvairaus plauko lyderiais bei herojais, kurie vienaip ar kitaip jau yra spėję pasireikšti pasaulinėje arenoje. žmonių, nepaisant tautybės bei amžiaus, jiems rodoma pagarba skatina daryti vieną išvadą: žmonėms, norintiems peržengti savo ribotos egzistencijos ribas, labai reikia tikėti kažkuo, didesniu už save. Ši tema gali būti pastebėta pasaulio mituose, legendose, pasakojimuose apie herojus, bei idealizavime tų žmonių, kurie savo pasekėjų buvo traktuojami kaip super herojai ar net dievai.

Informacija apie pabėgėlius Lietuvos žiniasklaidoje dažnai pateikiama ne visai teisingai ir objektyviai. Rašant apie pabėgėlius, nevengiama negatyvių epitetų, priešiškumo, o neretai ir kaltinimų dėl sunkios Lietuvos ekonominės padėties ir tokių negerovių kaip narkomanija ar nusikalstamumas plitimo. Todėl galima teigti, jog Lietuvos Raudonasis Kryžius (LKR) ir kiti organizatoriai VDU Viešosios komunikacijos magistrantus vedamo seminaro “Pabėgėliai pasaulyje ir Lietuvoje”, vykusio balandžio 11-12 dienomis, dalyviais pasirinko ne atsitiktinai.

Kiekvienas gimsta būdamas “Fitrato” būsenoje (pasiruošęs garbinti Alachą ir tik juo vienu tikėti.). Priimti Islamą nereiškia atsukti nugarą visiems ankstesniems apreiškimams ir pranašams (tebūnie Alacho palaiminimas su jais). Iš tikrųjų tai yra kaip grįžimas į tikrąjį tikėjimą vienu Dievu, kam sutverti mes visi ir esame. Todėl Islamas yra mūsų visų prigimtinė teisė.

Nors daugelis musulmonų stengiasi kaltinti Ameriką ir Izraelį visomis musulmonų pasaulio negerovėmis, vis daugiau musulmonų intelektualų ragina imtis naujos ir radikalios savikritikos islamo viduje. Šią nuomonę geriausiai išreiškė Kananas Makiya, knygų Republic of Fear (Baimės respublika, apie Saddamo Husseino Iraką) ir Cruelty and Silence (Žiaurumas ir tyla, galingas protestas prieš arabų intelektualų nedrąsą atkreipti dėmesį į tamsiąją karingų islamiškųjų Artimųjų Rytų pusę) autorius.

Islame nėra jokios žmonių diskriminacijos dėl jų spalvos, genties, rasės, tautos ir panašiai.. Taip yra todėl, kad visi žmonės yra kilę iš vieno tėvo ir vienos motinos: Adomo ir Ievos. Islamas moko, kad dorybė yra viso ko pagrindas. Vienoje Šv.Korano eilutėje sakoma, kad “labiausiai gerbiamas pas Alachą yra (tas kuris yra) doriausias”. Šv.Koranas (Al-Chudžarat:13)

Šalia Palestinos klausimo glūdi kitas rūpestis. Ar islamas savo iš prigimties teokratine esme iš pamatų prieštarauja žmogaus teisėms? Kodėl musulmonų šalys turi tokias apgailėtinas reputacijas žmogaus teisių srityje? Duomenys, kurie tapo prieinami dėka „Freedom House“, organizacijos, kuri tikrina politines ir pilietines teises kiekvienoje pasaulio šalyje, tai patvirtina. Iš 41 šalies, kur bent 70 proc. gyventojų musulmonai, 26 laikomos nelaisvomis, o 13 – iš dalies laisvomis. Tik dvi jų laisvos – turima omenyje tai, kad gina politines ir pilietines laisves, kaip jas apibrėžia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija.