Budizmas

Pažiūrėkite, kaip mes paprastai gyvenime veikiame. Visa, ką mes darome: mylime ką nors, norime išgarsėti, kaupiame žinias ar sukuriame šeimą, pastebėkite, tik tam, kad veikdami kažką įgytume ir išvengtume praradimų. Norime patirti malonumus ir išvengti skausmo. Norime gauti atlygį ir išvengti bausmės, norime, kad mus girtų ir norime išvengti kritikos, norime būti garsūs ir išvengti užmaršties. Tokie mūsų veiksmai. Jeigu sugebėsime pastebėti tokį motyvą ir atmesti jį, tai ir bus mūsų praktikos pradžia. Motyvas yra visos mūsų praktikos lokomotyvas. Kažkas daug medituoja ir puikiai koncentruojasi, bet nevystydamas teisingos motyvacijos jis “neis keliu”. Taip pat ir su karma. Karma – tai ketinimai, motyvas ir tai, ką iš to turime bei mūsų veiksmai. Kas nors gali labai norėti būti naudingu kitiems. Ir jeigu jam kažkas nepasiseks, jeigu jis atsitiktinai kitiems labai pakenks, tai čia pasirodžiusi bloga karma bus labai nedidelė. O jeigu kas nors turi labai stiprius blogus ketinimus, tai nors jam ir nepavyks kitiems stipriai pakenkti, jis gaus daug blogos karmos.

Budizmo plitimas Japonijoje – Budizmo plitimas Japonijoje vyko trimis etapais: pirmiausiai paplito “ezoterinis” budizmas, pabrėžęs magiškas formules ir ritualus. Vėliau, pradedant Kamakuros epocha (1192-1333), įsigali Budos Amidos garbinimas ir galiausiai atsiranda zen budizmas. Kioto regione iškilusi stipri genčių sąjunga IV a. pajungią centrinę šalies dalį ir įkurią galingą Yamato valstybę, kuri apėmė didžiąją šiuolaikinės Japonijos dalį. Nuo V-VI a. vyraujančia šios valstybės ideologija tampa per Kiniją ir Korėją besiskverbiantis Mahajana (“Didžioji važiuoklė”) pakraipos budizmas. Yra manoma, kad oficialiai Yamato dvarą budizmas pasiekė 532 m., atsiuntus Korėjos valdovo dovanas, tarp kurių buvo ir budistinių tekstų bei ritualinių daiktų.

Mahayana – (sanskr.”Didysis kelias, Didžioji Važiuoklė”). Tai yra vadinamos šiaurės budistų mokyklos, paplitusios Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, Korėjoje, Japonijoje, Vietname ir Taivanyje. Pirmieji nesutarimai tarp tradicinio Theravada budizmo pasekėjų prasidėjo dar po Pataliputroje apie 250 m. pr. Kr. įvykusio trečiojo budistinio Susisrinkimo, Sangiti. Galutinai naujasis Mahayana judėjimas susiformavo I a. po Kr. ir greitai tapo labai populiarus. Pagrindinis skirtumas, skiriantis Mahayana pakraipos budistines mokyklas nuo Tharavados yra požiūris į Nušvitimo tikslą. Mahayana idealas yra tapti Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”), kurio žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate, kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, tuo tarpu Theravada mokymas skirtas pasiekti arhanto būsenai (asmeniniam Nušvitimui) ir jau nebegrįžti.

“Jau geriau fabriką pastatytų, šimtą žmonių į darbą priimtų”, – sakė LŽ žurnalistei kavinės savininkė Violeta Gargasienė, paklausta apie netoliese restauruojamą Kražių vienuolyną. Violeta – katalikė, bet ir prekybininkė, savo kailiu patyrusi, kad per pastaruosius dvejus metus žmonių materialinis pajėgumas stipriai smuktelėjo. Jos griežti žodžiai – iš nevilties… Anot Violetos, Kražiai atgyja tik kartą per metus – atėjus švento Roko atlaidams. Dažniau švęsti žmonės neturi pinigų.
Kai kalbėjomės su Violeta jos tuščioje kavinėje, Kražių bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios. Tai buvo gražus renginys, skirtas Kražių skerdynių metinėms. Dalyvavo net du vyskupai, tad į bažnyčią susirinko daug žmonių.
Violeta nesitikėjo, kad žmonės po Mišių užsuks kavinėn, neruošė jokios užkandos, tik porą muštinukų, sakė iškepsianti, jei kas netyčia užklys. Ar paskaidrės Violetos nuotaika, kai ji perskaitys štai šį LŽ interviu su Kražių klebonu Alionidu P.Budriumi?

Tas tiesus “dabar” protas, nepaliestas
Melo apie išsilaisvinimą ir gimimą.
Jo nepaliaujamos manifestacijos netrikdo iliuzijos.
Samsara ir nirvana pasirodo tuo pačiu metu –
štai nuostabiosios Mahamudros kelias be jokių pastangų.
Patyrus, kad suvokimo pagrindas egzistuoja savaime,
Griuvo samsaros ir nirvanos vartai;
Niekingos trijų pasaulių sumaištys
Ištirpo erdvėje.
Trys prašvitimo kūnai pasiekė natūralią būseną,
Tad ko gi belaukti ateities rezultatų?

Iš vienos pusės, galima būtų pagalvoti, kad šeštasis Dalai Lama labai mylėjo moteris ir mėgo išgerti. Žinoma, taip ir buvo. Kitaip gelugpiečiai nebūtų jo nunuodiję. Iš kitos pusės, kalbant labai rimtai, tose eilėse yra labai gilus mokymas. Pasaulyje yra labai daug pasaulėžiūrų, religijų ir filosofijų, turinčių skirtingus tikslus, jose yra skirtingi dalykai, ir žmonės jų pagalba realizuoja įvairius savo poreikius. Kartais tai labai keisti tikslai. Pavyzdžiui, daugelyje religijų stengiamasi padaryti laimingu kažką vieną, kitose – laikytis tam tikrų įstatų, tam tikrų regulų, visada elgtis būtent taip ir niekada – kitaip. Budizme tikslas yra labai paprastas – kalbame apie laimingą žmogų. Nekalbame apie jokį dievą ar kokias nors akmenines lenteles su įvairiais draudimais, bet tik apie tai, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Ir be to – pastoviai laimingas. Jeigu dar kartą įsižiūrėtume į tą citatą, pasirodo, kad kitą tų eilių lygį galime suprasti taip: jeigu merginos amžinai būtų jaunos, o vynas niekados nesibaigtų, tai bet koks dvasinis kelias būtų nereikalingas, kadangi jei visi būtų laimingi nuolat ir laimė neturėtų pabaigos, kam ką nors kita daryti, o ne būti laimingu?

Budizmas – iš svetur plitusi ideologija, tvirtai įsigalėjusi Kinijoje. Budizmo idėjos pradeda skverbtis į Kiniją jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, o apie V a. jos paplinta tarp išsilavinusių žmonių. Ch’an budizmo pasekėjai Kinijoje sukuria gausią iš Indijos kalbų išverstą ir originalią literatūrą. Įsiliejęs į pagrindinį tradicinės kinų kultūros srautą, budizmas VI-X a. įsivyrauja daugelyje valstybės dvasinės kultūros sferų. Ch’an budizmas įtakos apogėjų pasiekia apie 300 metų trukusioje Tangų epochoje, 618 m. suvienijus daugybę tarpusavyje kariavusių kunigaikštysčių, kai statoma daug vienuolynų, suklesti filosofija, menas, kinų civilizacija tampa atviresnė išoriniam poveikiui, auga miestų kultūra, klesti tikslieji, gamtotyros, humanitariniai mokslai, menai. VII a. išrandamas surenkamas šriftas, plinta knygų leidyba, švietimas, daugėja išsilavinusių žmonių.

Nors vakaruose yra daug įvairių budistinių linijų centrų, šis tinklapis priklauso 230-čiai pasauliečių Karma Kagyu budistinių centrų, kuriuos įkūrė Lama Ole Nydahlas paprašytas 16-ojo Gyalwos Karmapos. Centrams vadovauja Nju Delyje, Indijoje, gyvenantis 17-asis Karmapa Thaje Dordže. Tai demokratiškos grupės, veikiančios nemokamo ir savanoriško darbo, įkvėpimo ir draugystės dėka. Nariai dalinasi pareigomis, t.y veda meditacijas, atsako į klausimus, moko budizmo kitų. Iki šiol Lama Ole jau yra išmokęs apie 30 savo mokinių, kurie keliauja ir moko daugelyje šalių.

Jis danas Ole Nydahlas – lama, Karma Kagyu tradicijos budizmo meistras. Nustebote? “Ar gali būti keisčiau?”, – pagalvojau . “O kur jo šafroninė sutana? Ir kodėl jis neskrajoja pora sprindžių virš žemės padrikai tibetietiškai dainuodamas?” Žinoma, jeigu apie budizmą žinočiau daugiau nei mačiau “Mažojo Budos” ištraukose, panašūs klausimai nekiltų. Manau, kad tik prieš keletą dienų atskyriau šią greitai plintančią “religiją” nuo mistiško kokteilio iš priverstinio galvų skutimo ir šeštojo dešimtmečio koncepcijų apie ramybę ir karmą. Išskyriau iš erdvės nuobodybių, kurie visi laiką bando išvengti tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, baras.