Nežinau, kaip pasakyti, tinkamo žodžio man trūksta: gal buvo tat miražas, nepaprastų šios vasaros kaitrų pagamintas, ar ypatingo mano sielos ūpo apsireiškimas, bet, prisiminus šią vasarą, iki šiai dienai jaučiu kaži kokią neramumą. Dėl kai kurių savo būdo ypatybių nesu turėjęs...
Jis, tas baisusis "jis", kuriuo prasideda visos garsios pasakos, buvo manufaktūros vaizbininkas. Tikriau pasakius, mažas vaizbininkėlis Londono Vestende. Dar tikriau pasakius, jis nebuvo tikrasis Londono gyventojas, bet atvykėlis iš Lvovo. Iš tokio miesto, kurį savinos lenkai (neginčijamai), fantastai ukrainiečiai, sakydami, jog...
Petras Eimutis vedęs. Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje. Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti. Jiems visiems trims gera. Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu "ką pasakys žmonės", iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku...
Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo...
Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių, nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį. Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats. Delnu...
Senokai nerašiau tau, mamyt, bet po to, kas įvyko, regis, ir nebuvo jokio reikalo. Nušviesdamos mano bylą, kaip niekad puikiai dirbo visos visuomenės informacijos priemonės, teismo procesą vienodai dažnai transliavo tarptautiniai ir vietiniai TV kanalai, mano interviu bei kaltinančius dokumentus pasiknisus...
Aš su savo bendradarbėmis išvažiavusi atostogų. Mes apsistojusios kažkokiame viešbutyje. Kiekviena turime po atskirą kambarį. Aš išeinu iš kambario ir einu apžiūrėti viešbučio. Einu ilgu pilku koridoriumi. Su daugybe mažučių vienodų pilkų durelių. Jo gale - išsiskiriančios baltos durys. Praveriu jas…ir...
Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų akys spindi, lūpos šypsosi. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, švelniai ramiai....
Eglynėlis. Sekmadienio pavakarys, gana nuobodokas ir gana nemalonus. Kai bitė zimbia, o saulė vis leidžias ir negali nusileisti. Kai gamta ir visi garsai ima staiga ir nutilsta. Tarytum būtų kažkokios rankos tie visi garsai paimti ir sušluoti į sterblę. Medžiai tyli,...
Domicė užsirūkė papirosą. Buvo labai nuvargusi - nieks šiandie jai nesisekė: iš ryto susivaidijo su savo namų "dama", paskui kiek vėliau neberado savo kambary ridikiulio su keliais laiškeliais, kurių visiškai neprivalėjo skaityti kiti. Skaityti - dergti jos šventenybė - jai buvo...