Novelės

Aš – šuo. Pasiklydęs, neturintis atminties. Pabundu užspeistas kampe. Iš šonų – didelės šiukšliadėžės, priešais mane stovi mašina. Jaučiuosi per mažas, kad ją peršokčiau. Padedu galvą ant žemės ir šliaužiu. Nedrąsiai pakišu galvą po mašinos apačia. Lendu. Keista. Iš tiesų esu toks mažas, kad sugebėjau pralįsti. Baugščiai apsidairau. Keliu, tiesiai į mane eina mergaitė. Ką man daryti? Pažino. Pašaukė vardu – “Pilki, kaip gi tu čia? Pasiklydai? Mažuli, nebijok. Nuvesiu tave pas šeimininką. Einam.” Paklūstu. Seku iš paskos. Ilgai einame pakele. Nieko aplink nesimato. Priešais tik tuščias kelias. Šonuose vis tie patys pilki miesto namai.

Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale – mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus – viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda – melsva, gaivi. Kai noriu – šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų – juos atneša vėjas mano medžio kamienu – alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo – ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu – tai matomi… Užsimanau saulėtekio, saulėlydžio, vaivorykštės…ir viską gaunu. Užsimanau glamonių…Mane meiliai glosto nematomos rankos, jei noriu – tai matomos, bet…

Aš gyvenu ties Vilija. Kaune. Rytas. Gal šešta valanda ryto. Kambarys pilnas šviesos. Čia net staiga pasidarė ankšta. Tiek daug saulės. Einu Vilijos bulbienojų pakraščiu Vilijon maudytis. Prisimena Mickevičiaus svajonės, kaip gražioji Vilija puola bernelio Nemuno glėbin. Tuo tarpu šia skaisčiąja upe plaukia lietuvininkai sielininkai ir taiko savo sielius prie kranto. Savo malkomis išblaškydami visas maudančiąsias pakrantėje moteris, iššokančias kuri sau krantan. Šviesūs mėsos lipinėliai. Maudos nuplukusiais šonais rudas šuva. Jo draugas ir šeimininkas – žmogus. Jiedu kalbasi lietuviškai. Pavakarys. Niekuomet nemačiau taip tirštai prisėtų žmonių paupėje.

Nieko doresnio neturėdamas veikti, grįžau į sodžių pažiūrėti, kas ten darosi. Mano draugas, gan žymus filmų režisierius, mane ten palydėjo. Tačiau dabar jam čia niekas nebepatiko. Esą koktu, pilka, nuobodu. Tikri vargai man su juo. Pripratęs sukti savo aparato rankeną, jis kaip ir žaisdavo žmonėmis, užtat jis buvo išdidus. Menininko išdidumu. Klajojome sodžiuje kartu. Pakliuvome į kapines. – Kokia keista, niūri šiandien diena! – vis dainavo mano draugas. Iš tiesų mūsų sodpalaikyje pasitaikė šiandien diena niūri, nuobodi. Nors šiaip jau vasara ir diena buvo šiltos. Net karštos. Vėjas nepūtė. Žmonės kapinėse juda, sustoja, susigrupuoja.

Vagys įšliaužė į bažnyčią. Tai įvyko ne be didesnių jiems kliūčių ir vargo. Iš pradžių saugiai reikėjo išlaužti bažnyčios langą, nusileisti virve į vargonus, o iš ten, įsikibus vien rankomis į laiptų paramą, nusileisti apačion į bažnyčią, nes pačių laiptų protarpyje buvo dvejos užrakintos durelės, ir jų laužti nebuvo prasmės. Nusileidę žemyn vagys pasijuto atlikę svarbesniąją dalį darbo. Eidami geru papročiu ir prilygdami darbininkams, jie susėdo bobinčiuje ir užsirūkė pypkes. Bažnyčią jie seniai tykojo, buvo kaip ir įvargę; tad verčiau pypkę užrūkyti tokioje saugioje vietoje kaip čia, bet ne bažnytkiemio neatsargioje aikštelėje ar viensėdžio laukuose.

Tetos Rozalijos atkviesta, Jadvyga važiavo sostapilin, kur turėjo praleisti žiemą. Teta Rozalija, susodinus ją salone, glamonėjo ir sakė: – Tu būk čia kaip namie, tau nieko čia nestokos! Tetos Rozalijos “salonas” buvo apydidelis kambarys, kurio ryškiausiame kampe stovėjo įsenęs fortepijonas, taip iškleręs, kad nebe dantims susopinti pradėjus juo skambinti. Ties fortepijonu stovėjo dažytos palmės, padarytos iš samanų, karnų ir balanų. Pas tetą Jadvyga galėjo praleisti laiką kaip tinkamai. Grįžti namon Jadvyga negalėjo, vienuolyno bijojo. Miestan Jadvyga išeidavo tik pavakariais – ji bijojo miesto bokštų ir žmonių. Atvežti iš namų batukai pradėjo kiurti. Vieną kartą atsilankęs, vis dažniau pradėjo į tetą lankytis vienas jaunikis, penkiasdešimt metų, nuolat surdutu bevilkįs, su keliais plaukais – brangenybe, begailestingai vegitalio drėgninama.

Kitą dieną Violeta išbėgo dalinti savo Meilės į gatvę. Atsistojo žmonių būryje ir sušuko -“žmonės, aš jus visus labai myliu !”. žmonių juoką palaikė padėka. Nieko bloga neįžvelgė ir keiksmuose. Tie žmonės labai nelaimingi. Jie nemoka džiaugtis. Nemoka dalintis Meile. Tų žmonių jai tiesiog buvo gaila. Todėl dar labiau degė Meile jiems. Juk Meilės jiems reikia daug daugiau nei kitiems. Daug daug Meilės, užgesinančios pyktį ir skausmą širdyje. Pagaliau ji pavargo šūkauti. Meilę reikėjo dalinti kažkaip kitaip. Violeta prisiminė “Meilės Kelio” vadovo žodžius – “pasidalinkite savo Meile, apsikeiskite teigiama energija”. “Meilės Kelio “ nariai dalinosi Meile vienas su kitu.

Arnas (germ.) arba Arūnas (liet.) – erelis. Pamatei jį skraidantį draugų būryje. Išstypęs jaunuolis laibu ilgu kaklu. Pilkšvi ereliški plaukai plaikstėsi vėjyje. Didelės žalios akys iššokusios ir nustebusios. Smalsiu erelišku žvilgsniu peržvelgia Tave kiaurai ir lengvu žingsniu nuplevena. Erelis eina be garso pasišokčiodamas. Šokteli į orą ir, rodosi, nuskris. Jam tarsi negalioja traukos dėsniai. Bėga dar lengviau. Vieni niekai aplenkti draugus, kai turi sparnus. Tu žavėjaisi tokiu jo lengvumu ir dar stipriau jautei savo kojų sunkumą. Tau bėgant trumpas distancijas susipindavo kojos, pritrūkdavo oro. Parėjusi namo greičiau puldavai jas ištiesti. O erelis… Jis – paukštis.

Šiurpoka rudens diena. Didžmiestis. Berašydamas numeruotus raštinės laiškus, pro langą pamatau juodą katafalką. Ne juodą katafalką, bet juodo arklio snukį ir juodą vežėją. Arklys ypatingas. Tai kumelinga, dideliu tabaluojančiu pilvu kumelė švariai išdulkytu kailiu, nušveistomis kanopomis, kaip pridera į šitokią kelionę išvestam arkliui. Ji laiko įsispyrusi pirmutinėmis kojomis, paskutinėmis raižydama grindinio akmenis, nuo kalnelio besileisdama, ir tą katafalką, ir tą rimtai sėdintį juodą vežėją (šiaip jau nebe tokį rimtą, kaip kad ją šeria ir duoda jai avižų), ir gulintį padėtą ant katafalko gelsvo lakeruoto medžio padarą, žmonių karstu vadinamą, kuris ypatingai yra šiandien sunkus.

– Pasiutęs miestelis! Pasiutusi kaitra. Nėra žmonių! Ko tik čia aš atvažiavau… Taip sakyti niekas kitas negalėjo kaip tik Jonas Grauža. Dulkinas, alkanas, iš kelionės išalkęs, ką tik atvykęs iš didmiesčio, iš užsienio, ir nei iš šio, nei iš to patekęs į šį nuskurdusį Pietų Lietuvos miestelį, visu savo laukų nuogumu prisišliejusį prie tos plačiosios ir supramonintos Prūsijos. Savo laukų tyrumais miestelis taip arti buvo nuo Vokietijos, kad ranką per sieną ištiesus galima buvo su kuriuo prūsu pasisveikinti. Bet šiaip jau miesteliukas, suspėjęs laikraščiuose pasireklamuoti savo didele pažanga. Tiesa, čia kitados veikė mūsų pirmieji patriotai, pramušdami sunkius, Lietuvą tuomet užgulusius rūkus.