Jurgis Savickis “Ponia de Savigny” I dalis
Mudu atsitiktinai susidūrėme Monte Karle. Susėdę vienoje judrioje kavinėje, mes dairėmės po žmones, jūrą ir, patys jais gėrėdamies, ilsėjomės. Pavakarys. Mudu buvome du senu draugu. Žmonės ėjo pro šalį po vieną, porelėmis ir būriais. Retkarčiais išblaškydami mūsų mintis ir atitraukdami mus nuo mūsų vermuto stiklo. Neturėdami nieko doresnio veikti, mes traukėme savo gėrimą, tik kartkartėmis pratardami vieną antrą žodį, nes džiaugėmės gražia žmonija ir gamta. – Tai jau per dvidešimt metų, kaip mes besimatėme? Aš nustebau, išgirdęs šitokią draugo pastabą. Juk tai buvo absurdiška. Nors tai buvo ir visai panašu į tiesą.