Seimo rinkimai

Kai tau norima įsiteikti, nupirkti tavo balsą, pavogti tavo protą, pasisavinti tavo prakaitu pastatytus rūmus, tave pagarbiai vadina Mažuoju Žmogumi. Kai ateina atpildo už juodus darbus valanda, tave pataikūniškai vadina Rinkėju, tauta. Tau sako, kad atėjo tavo valanda, Mažojo Žmogaus epocha. Tačiau tu palik tuos sakymus jiems – bankininkams ir prekybos centrų prezidentams, valstybės vyrams, profsąjungų bosams ir politologams. Tegul ją vaizdingai aprašinėja žurnalistai – tie amžinai alkani šunys, laižantys kraują, lašantį iš tavo širdies. Ta valanda priklauso tiems, kas tave mušė ir plakė, sunkė tavo prakaitą, gėrė tavo kraują ir triūsė bergždžią triūsą, „lengvindami“ tavo dalią. Tai jų valanda, tai jų šventė ir sportas – susižvejoti runkelių balsus ir nauja malonia kompanija susėsti prie gražiai padengto vaišių stalo. Jie piešia gražią ateitį, kuri tavęs laukia. Tu būsi laisvas, sotus, mylintis ir mylimas, turėsi daug pinigų ir vaikų, būsi laimingas. Tegul jie sau kalba. Tegul jie kalba apie gražią ateitį. Tačiau vardan jos tu mokėsi naujus mokesčius, atsisakysi duonos kąsnio, tenkinsiesi elgetišku atlygiu ir kantriai mirsi badu iš dar skurdesnės pensijos.

Šiais visuotinio savasties neigimo, praradimo ir net išsižadėjimo laikais vėl iškeldami garbingo Tautos atstovavimo vėliavą, neišvengimai esame įpareigoti aiškiai paskelbti, kas mus vienija ir kas mus skiria nuo kitų. Sakydami, kad “vienija”, turime omenyje ne tik tris skirtingų krypčių politines sroves, kurios šiandien pasiryžo vieningai bendradarbiauti, atkuriant ir stiprinant pašlijusį pasitikėjimą savo valstybe, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris supranta, kad rinkdamas Tautos atstovus, jis ne tik ir ne tiek įgyvendina asmeninę teisę išreikšti savo asmeninę valią, bet atlieka Tautos valios ieškojimo veiksmą ir įgyvendina savo pareigą bendriems Tautos reikalams. Taigi, mes vienijamės su visais Lietuvos piliečiais, kurie sąmoningai renkasi Lietuvą, t.y. visų pirma savo šalies ir Tautos ateitį, koks bebūtų jų pasirinkimas visais kitais atžvilgiais. Sakydami, kad “skiria”, turime omenyje ne tik politines jėgas, kurios sąmoningai ar iš savanaudiško bejėgiškumo jau stumia Lietuvą pilietinės beprasmybės ir tautinio bei valstybinio susinaikinimo kryptimi, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris valstybiniame gyvenime ir šiandieną vis dar vadovaujasi aklu pasitikėjimu ar pykčiu, o rinkdamas įstatymų leidžiamąją valdžią kiekvieną kartą tik ieško naudos sau asmeniškai. Aiškiai suprantame, kad tai yra gili žmogiška takoskyra tarp sąmoningo noro būti, gyventi, kurti bei nesuvokiamo troškimo prapulti, numirti, išnykti. Kiekvienas žmogus yra laisvas prisiimti arba neprisiimti savo atsakomybės naštą ar visuotinio gėrio paskirtį. Tačiau valstybė ir jos institucijos nėra ir negali būti kaip nors atleistos nuo atsakomybės už visuotinius reikalus, o tuo pačiu ir už sąlygas, kurios kiekvienam žmogui suteiktų galimybę rinktis.