| | |

Istorinį mitingą drabstė purvais

Uolūs partinių leidinių žurnalistai kartais persistengdavo ir nesąmoningai padėdavo disidentams. 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo organizatoriams savotiškai padėjo komunistų partijos, LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų tarybos organas “Tiesa”. Seimo narys, disidentas, vienas šio istorinio mitingo organizatorių Vytautas Bogušis sakė, kad 1987-ųjų rugpjūčio 19-ąją “Tiesa” spausdino šmeižiantį Antaną Terlecką ir kitus Lietuvos disidentus straipsnį. “Tačiau šiame straipsnyje buvo ir informacija, kad rugpjūčio 23-iąją organizuojama demonstracija stalinizmo aukoms pagerbti. Lietuvos žmonės, kurie nesiklausė užsienio radijo, iš niekur kitur negalėjo sužinoti apie rengiamą akciją”, – juokėsi V.Bogušis. Įdomu, kad “Tarybinė Klaipėda” iki mitingo ir beveik dvi savaites po jo tylėjo, lyg nieko nebuvo įvykę. 1987-ųjų rugsėjo 5-ąją sugriaudėjo “liaudies” balsas ir Klaipėdos laikraštyje. Štai labai būdinga ištrauka iš vieno pensininko laiško redakcijai. Būdinga todėl, kad žmogus smerkia reiškinį, apie kurį nieko nežino ir žinoti nenori. Jis tiesiog “jautė pareigą” triuškinti tarybų valdžios priešus. “Per televizorių pamačiau ir išgirdau, kad Vilniuje, Rygoje ir Taline įvyko kažkokie susirinkimai – kažkas nori prieškarinių laikų, kažkam nepatinka Tarybų valdžia. Kas tie kažkokie – nežinau ir žinoti nenoriu, bet dėl Tarybų valdžios turiu pasakyti štai ką – ji padarė mane tikru žmogumi, ji davė viską”.

| | |

LTV įžeidė disidentą

Lietuvos televizijos informacinėje laidoje „Panorama” buvo pranešta, jog buvęs disidentas Vytautas Bogušis nedalyvavo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo paminėjime, nors jis ten buvo. Pats politikas pasidžiaugė tik tuo, kad jo dar nepavadino „buržuazine atgyvena” ar „erke ant sveiko visuomenės kūno”. Paaiškėjus klaidai vietoj to, jog būtų viešai atsiprašyta artimiausioje LTV informacinėje laidoje, buvo pasitenkinta tik pakoregavus reportažą – buvo išimtas sakinys, kur teigiama, jog V. Bogušio nebuvo minėjime prie A. Mickevičiaus paminklo. Tačiau nebuvo pasakyta, kad jis ten dalyvavo. “Deja, Lietuvoje, o ypač informacinėje erdvėje minint tam tikras datas ir reiškinius nedaug kas pasikeitė. Kaip ir prieš 20 m. tebeegzistuoja tie kas žino “vienintelę teisingą tiesą” bei tie kas niekaip netelpa į tinkamą “formatą”, – taip Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Vytautas Bogušis įvertino vakarykštį LTV “Panoramos” siužetą apie tądien vykusius minėjimus skirtus 20-osioms pirmojo nesankcionuoto mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo metinėms paminėti.

| | |

Revoliucionieriui profesionalui revoliucijų gana

1979 metais, būdamas BAM statybose, kariuomenėje, pasirašiau Baltijos šalių 45 piliečių memorandumą, reikalaujantį pasmerkti Molotovo ir Ribbentropo paktą. Šiaip mane KGB kas mėnesį profilaktiškai kviesdavosi “praplauti” smegenų – tai darydavo toks nepiktybinis kapitonas. Ir staiga sulėkė šeši ar septyni pulkininkai ir pradėjo tardyti po dvylika valandų. Aiškino, kad kažko turiu atsižadėti, rašyti kažkokius pareiškimus, bet iki galo vis tiek nesupratau, ko jie iš manęs norėjo. Vertė pasižadėti, jog daugiau nebekovosiu prieš tarybų valdžią, net atostogų siūlėsi išleisti, jei Lietuvoje nesusitikinėsiu su ekstremistais Terlecku ir Sasnausku. Tas košmaras truko apie mėnesį. Kai jau leido grįžti į būrį, sužinojau, kodėl čia buvo toks baisus sujudimas. Mat turėjau tokį pusiau slaptą radijo imtuvą, kuriuo pasiklausydavome “Amerikos balso”. Tada ir išgirdau apie garsųjį Baltijos piliečių memorandumą, kuriame reikalaujama išvesti okupacinę kariuomenę, paskelbti Molotovo ir Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus. Skaitė pasirašiusiųjų pavardes: pasirašė ir V.Bogušis. Viskas iš karto tapo labai labai aišku. Mano parašų būdavo ir po kitais pareiškimais, tačiau baisiausia reakcija kilo dėl pastarojo. Bičiuliai Lietuvoje žinojo, kad esu “kirvis”, matau tik juodą ir baltą spalvas, žinojo, kad nieko neatsižadėsiu. Vis dėlto tas epizodas mano gyvenime tikrai buvo pats sunkiausias.

| | |

V.Bogušis: Vaistų kontrolės tarnyba neturi tapti viršesne už prokuratūrą

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys liberalcentristas Vytautas Bogušis nesutinka, kad pagal planuojamą priimti naują Farmacijos įstatymą, Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT) faktiškai būtų suteikti ikiteisminio tyrimo institucijos įgaliojimai. “Dabartiniame įstatymo projekte yra siūloma nuostata, jog VVKT darbuotojai laisvai ir be išankstinio perspėjimo, bet kuriuo paros metu turi teisę įeiti į juridinio asmens patalpas, tikrinti, pateikdami tik pažymėjimą ir pavedimą. Panašu, kad vaistų kontrolieriai taptų viršesni net už prokurorus, nes pastarieji kratas gali atlikti tik motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi”, – pastebi Seimo narys Vytautas Bogušis. Liberalcentristo įsitikinimu, įstatymo rengėjai, Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai, neturinčiai ikiteisminio tyrimo institucijos statuso, nepagrįstai siūlo funkcijas viršijančias jos kompetenciją. “Akivaizdu, kad vaistų kontrolieriams planuojamos suteikti itin plačios kontrolės teisės, pažeidžia proporcingumo principą, nes siekiamas tikslas būtų įgyvendinamas akivaizdžiai neadekvačiais valstybės institucijų veiksmais”, – teigia parlamentaras.

| | |

V.Bogušis: Kodėl pilietiškumas prilyginamas nusikaltimui?

Nesveikas ažiotažas kilęs dėl to, kad vadinamajai Liustracijos komisijai, praeitą savaitę buvo perduota medžiaga iš buvusių KGB archyvų, rodo baimę ir pilietiškumo stoką, įsitikinęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys liberalcentristas Vytautas Bogušis. “Kažin kodėl kalbėdami apie šios medžiagos atsiradimą, niekas neakcentuoja, kad tai bene pirmas atvejis, kuomet valstybei yra sugrąžinami sovietų slaptųjų tarnybų archyvai, dingę per pirmuosius, problematiškuosius nepriklausomybės atkūrimo sunkmečius. Tai, kad dokumentai yra grąžinami dabartinei Liustracijos komisijos pirmininkei, visų pirma byloja apie atsirandantį pasitikėjimą šią institucija ir jos vadove”, – pastebi V.Bogušis. Liberalcentristas atkreipia dėmesį, jog kai kurie politikai ir žiniasklaida, prikišdami D.Kuodytei atsisakymą nurodyti šiuos dokumentus perdavusį asmenį, sąmoningai ar nesąmoningai, emociškai nuteisia, sąžiningai įstatymų besilaikančią pareigūnę. “Saugoti archyvinę medžiagą pristačiusiųjų anonimiškumą yra ne D.Kuodytės užgaida, o prievolė, nes Liustracijos komisija yra priėmusį oficialų nutarimą, kuriame kreipiamasi į asmenis, kurie turi archyvinės – dokumentinės medžiagos iš buvusių SSRS KGB archyvų, prašant juos geranoriškai bendradarbiauti bei garantuojant medžiagą pateikusiųjų asmenų anonimiškumą. Apie kokį įstatymų laikymąsi ir pasitikėjimą valstybę būtų buvę galima kalbėti, jeigu komisijos pirmininkė būtų pasielgusi priešingai”, – klausia parlamentaras V.Bogušis.

| | |

V.Bogušis: Seimas turi būti suinteresuotas kuo spartesniu parlamentiniu tyrimu dėl VSD

Seimas ir Valstybės saugumo departamento (VSD) turi kuo greičiau duoti aiškius ir nedviprasmiškus atsakymus į visuomenės keliamus klausimus dėl padėties šalies saugumą užtikrinančioje institucijoje, sureguliavimo, teigia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys liberalcentristas Vytautas Bogušis. “Seimas NSGK turėtų suteikti visus reikalingus įgaliojimus, kurie komitetui leistų operatyviai, objektyviai ir be emocijų išsiaiškinti problemų VSD priežastis bei pasiūlyti galimus sprendimo būdus. To reikalauja ne tik visuomenė, bet ir atsakomybė už vieną iš svarbiausių šalies saugumą užtikrinančių institucijų”, – mano V.Bogušis. Liberalcentristo įsitikinimu, tiriant VSD veiklą būtinas maksimalus apolitiškumas, dalykiškumas ir nacionalinių šalies interesų viršenybė prieš bet kokius kitus problemos tyrimo aspektus.

| | |

Biografija. Vytautas Landsbergis

Vytautas Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje. 1952 m., dar studijuodamas, V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją “M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba”. 1978 – 1990 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją. V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Jis taip pat publicistas, visuomenės veikėjas, ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, taip pat Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.

| | |

Pavojų kelia ne agresija, o depresija (Interviu)

Į Sausio 13-osios agresiją vedė ne vienas totalitarinės sistemos, į savo sferą įtraukusios daugelį tautų (ir šalių), išskirtinis imperinis požymis. Kokie buvo 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ypatumai? Mes laikėmės labai aiškių nuostatų, kad tai jokiu būdu ne „atsiskyrimas“ – atseit, dalis valstybės atsiskiria, išeina iš jos sudėties, – bet Lietuvos valstybės, kuri teisiškai nebuvo SSRS dalis, o tiktai okupuota ir jėga įjungta (inkorporuota) tolesnis buvimas vėl pagal savo pačios suverenumo teisę, savo konstituciją ir įstatymus. SSRS tegul sau žinosi, pasiūlėm atitaisyti Stalino nusikaltimus, normalizuoti santykius. Jie norėjo mus laikyti separatistais, neteisėtai ardančiais imperiją, tačiau pasaulis priėmė mūsų nuostatą – taikų išsivadavimą ir ankstesniosios Vasario 16-osios valstybės tęstinumą nuo (1990 m.) kovo 11-osios. Prie Sausio agresijos vedė ir SSRS paskelbta Lietuvos ekonominė blokada. Kaip į blokadą reagavo Lietuva, Lietuvos atsakingi asmenys, lietuvių tauta? Blokada buvo ekonominė agresija, ir SSRS vadai manė, kad jos pakaks – nepatenkinta liaudis sukils prieš savo valstybės valdžią, susigrąžins svetimos valstybės „tarybų“ valdžią. Tai neįvyko, ir SSRS dėl vis griežtesnės kritikos pasauly ir tarptautinių politinių bei ekonominių praradimų turėjo blokadą atšaukti.

| | |

Interviu “XXI amžiaus” priedui “Atodangos”

Ar teisūs politikos apžvalgininkai, tvirtinantys, kad šiandien Lietuvoje teisėsaugos ir valstybės interesai neretai išsiskiria? O gal visuomenė neturėtų įpiršinėti teisėsaugai savo lūkesčių ir piktintis dėl jų neatitikimo teismų sprendimams? Ne tik šiandien. Valdžiai ir teisėsaugai (tai antrosios ir trečiosios valdžių hibridas) kartais kiek pasistumdant, bet Lietuvoje paprastai susitariant, valstybė lieka trečioji pralaimėjusioji. Mat nereikia painioti valstybės (visi šalies piliečiai) su valdžia (ne visi piliečiai). Valstybės piliečių interesas antai buvo atgauti nors dalį per EBSW – Kauno holdingą nušvilptų pinigų. Valdžios interesas, kad to neįvyktų. (Gal bičiuliams būtų nuostolio). Ramiai stebėjo, kaip advokatai su teisėjais tempia ligi senaties termino. Po to – balius su advokatų vado tostais. O asmuo, padaręs paslaugą sukčiams, kad skelbtų dirbtinį Holdingo bankrotą – dabar ministras. Visuomenės lūkestis – teisingumas. Jo nereikia niekam įpiršinėti, jis tiesiog yra. Kaip daiktas ant stalo. Jeigu jį nubraukia nešvariu skuduru, tai pasityčiojimas iš visuomenės. Ar siūlote nesipiktinti? Priimti kaip sovietmečio normą?

| | |

Interviu “Kauno dienai”

– “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva.” Taip pasakėte tą lemtingą vakarą. Ar Lietuva tikrai dabar laisva? Ar matote kokias nors grėsmes valstybingumui? – Gal skambės paradoksaliai, tačiau tada Lietuva dvasioje buvo laisvesnė. Tąkart buvo pagrindo taip sakyti, nes sprendimą dėl Lietuvos nepriklausomybės Aukščiausioji Taryba priėmė daugelio žmonių remiama. Tai buvo ne vien parlamento ar vadovaujančios Sąjūdžio grupės sprendimas, o žmonių, kurie to tikėjosi, už mus balsavo. Jų dvasia jau buvo laisva, žmonės norėjo įtvirtinti šią laisvę. Situacijos nesikartoja, todėl negaliu pasakyti, kaip būtų šiandien pavojui iškilus. Bet abejoju, ar dvasinės laisvės dabar yra daugiau. Žmonėse ir valdžioje daug baimės, kuri kausto laisvę. Teisėje turėti valstybę esame dabar tvirtesni. Ir tada priėmėme daug aktų, kurie sukūrė neišardomą teisinę bazę Nepriklausomybės paskelbimui iš naujo ir būsimam jos realizavimui. Mes nebuvome kokie romantiniai retorikai, dirbome ir statėme naują valstybę. Lietuvoje tebestovėjo sovietų kariuomenė, KGB, sienos buvo svetimos valstybės rankose. Mums sakydavo: kokia čia nepriklausomybė, jeigu jūs nesusitariate su Maskva? Neva reikėtų pirmiau susitarti su Maskva, išvesti kariuomenę, o tada skelbti nepriklausomybę. Tačiau jeigu būtume svaičioję apie tokias sąlygas, kariuomenės tyčia niekas neišvestų.