Vytautas Landsbergis

Vytautas Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje. 1952 m., dar studijuodamas, V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją “M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba”. 1978 – 1990 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją. V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Jis taip pat publicistas, visuomenės veikėjas, ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, taip pat Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.

Į Sausio 13-osios agresiją vedė ne vienas totalitarinės sistemos, į savo sferą įtraukusios daugelį tautų (ir šalių), išskirtinis imperinis požymis. Kokie buvo 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ypatumai? Mes laikėmės labai aiškių nuostatų, kad tai jokiu būdu ne „atsiskyrimas“ – atseit, dalis valstybės atsiskiria, išeina iš jos sudėties, – bet Lietuvos valstybės, kuri teisiškai nebuvo SSRS dalis, o tiktai okupuota ir jėga įjungta (inkorporuota) tolesnis buvimas vėl pagal savo pačios suverenumo teisę, savo konstituciją ir įstatymus. SSRS tegul sau žinosi, pasiūlėm atitaisyti Stalino nusikaltimus, normalizuoti santykius. Jie norėjo mus laikyti separatistais, neteisėtai ardančiais imperiją, tačiau pasaulis priėmė mūsų nuostatą – taikų išsivadavimą ir ankstesniosios Vasario 16-osios valstybės tęstinumą nuo (1990 m.) kovo 11-osios. Prie Sausio agresijos vedė ir SSRS paskelbta Lietuvos ekonominė blokada. Kaip į blokadą reagavo Lietuva, Lietuvos atsakingi asmenys, lietuvių tauta? Blokada buvo ekonominė agresija, ir SSRS vadai manė, kad jos pakaks – nepatenkinta liaudis sukils prieš savo valstybės valdžią, susigrąžins svetimos valstybės „tarybų“ valdžią. Tai neįvyko, ir SSRS dėl vis griežtesnės kritikos pasauly ir tarptautinių politinių bei ekonominių praradimų turėjo blokadą atšaukti.

Ar teisūs politikos apžvalgininkai, tvirtinantys, kad šiandien Lietuvoje teisėsaugos ir valstybės interesai neretai išsiskiria? O gal visuomenė neturėtų įpiršinėti teisėsaugai savo lūkesčių ir piktintis dėl jų neatitikimo teismų sprendimams? Ne tik šiandien. Valdžiai ir teisėsaugai (tai antrosios ir trečiosios valdžių hibridas) kartais kiek pasistumdant, bet Lietuvoje paprastai susitariant, valstybė lieka trečioji pralaimėjusioji. Mat nereikia painioti valstybės (visi šalies piliečiai) su valdžia (ne visi piliečiai). Valstybės piliečių interesas antai buvo atgauti nors dalį per EBSW – Kauno holdingą nušvilptų pinigų. Valdžios interesas, kad to neįvyktų. (Gal bičiuliams būtų nuostolio). Ramiai stebėjo, kaip advokatai su teisėjais tempia ligi senaties termino. Po to – balius su advokatų vado tostais. O asmuo, padaręs paslaugą sukčiams, kad skelbtų dirbtinį Holdingo bankrotą – dabar ministras. Visuomenės lūkestis – teisingumas. Jo nereikia niekam įpiršinėti, jis tiesiog yra. Kaip daiktas ant stalo. Jeigu jį nubraukia nešvariu skuduru, tai pasityčiojimas iš visuomenės. Ar siūlote nesipiktinti? Priimti kaip sovietmečio normą?

– “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva.” Taip pasakėte tą lemtingą vakarą. Ar Lietuva tikrai dabar laisva? Ar matote kokias nors grėsmes valstybingumui? – Gal skambės paradoksaliai, tačiau tada Lietuva dvasioje buvo laisvesnė. Tąkart buvo pagrindo taip sakyti, nes sprendimą dėl Lietuvos nepriklausomybės Aukščiausioji Taryba priėmė daugelio žmonių remiama. Tai buvo ne vien parlamento ar vadovaujančios Sąjūdžio grupės sprendimas, o žmonių, kurie to tikėjosi, už mus balsavo. Jų dvasia jau buvo laisva, žmonės norėjo įtvirtinti šią laisvę. Situacijos nesikartoja, todėl negaliu pasakyti, kaip būtų šiandien pavojui iškilus. Bet abejoju, ar dvasinės laisvės dabar yra daugiau. Žmonėse ir valdžioje daug baimės, kuri kausto laisvę. Teisėje turėti valstybę esame dabar tvirtesni. Ir tada priėmėme daug aktų, kurie sukūrė neišardomą teisinę bazę Nepriklausomybės paskelbimui iš naujo ir būsimam jos realizavimui. Mes nebuvome kokie romantiniai retorikai, dirbome ir statėme naują valstybę. Lietuvoje tebestovėjo sovietų kariuomenė, KGB, sienos buvo svetimos valstybės rankose. Mums sakydavo: kokia čia nepriklausomybė, jeigu jūs nesusitariate su Maskva? Neva reikėtų pirmiau susitarti su Maskva, išvesti kariuomenę, o tada skelbti nepriklausomybę. Tačiau jeigu būtume svaičioję apie tokias sąlygas, kariuomenės tyčia niekas neišvestų.

T. D.: Turime ir daugiau panašių pavyzdžių. Kultūros ministerija pasikabina KGB generolą kaip pavyzdį, kaip buvusį ministrą. Kai kurie rajonai pasikabina savivaldoje merus – taip pat buvusius žymius ir TSKP veikėjus, ir represinių struktūrų veikėjus. Ministerijos išleidžia knygas apie neva buvusius ministrus, o iš tikrųjų apie LTSR ministrus. Garbinantys tekstai ir panašūs dalykai – tai tik vienas tokių pavyzdžių. V. L.: Čia yra sistema, labai plačiai vykdoma planinė užduotis – nutrinti ribas, vertybes. Jeigu Kultūros ministerijoje ant sienos yra pakabintas budelis, gal reiktų po tuo portretu parašyti, pacituoti dokumentus, kuriuos jis yra pasirašęs, kiek žmonių jis yra pasmerkęs mirčiai arba tremčiai? Tada būtų nors šviečiamasis elementas. Bet apskritai rodomas ne Nepriklausomos Lietuvos ir Kovo 11-osios Lietuvos tęstinumas, kuris yra konstitucinis dalykas, o antikonstitucinis sovietinės Lietuvos ir dabartinių įstaigų tęstinumas… T. D.: Bet štai, pone Landsbergi, tuo metu Lietuvos radijas paklausė dabartinio teisingumo ministro: kaip pats vertini tokią situaciją? – Pasirodė, kad aiškiai, tiesiai rekomendacijų kolegoms ministrams jis nesugeba duoti, vis kažką bando kalbėti, kad lyg ir gyvenimas tuo metu buvo, dar kažką, bet aiškaus mąstymo dabartinis teisingumo ministras taip ir nesugebėjo pateikti. V. L.: Mes neturime stebėtis, kodėl Lietuvoje toks teisingumas.

Kaip Jūs vertinate Rusijos ilgalaikes perspektyvas įstoti į Europos Sąjungą? Ar Lietuva ir visos kitos Baltijos šalys yra tuo suinteresuotos? Visa Europa būtų suinteresuota Rusijos demokratija, o Rusija negalėtų būti priimta į Europos Sąjungą būdama nedemokratine valstybe. Bet Europos Sąjunga gali pradėt atsižadėt savo principų (kas iš dalies jau ir vyksta). Jeigu ji degraduos iki koncepcijos, kuri, jau yra siūloma: demokratija nėra kokio nors vieno tipo ir gali būt visai kitokios santvarkos, kurios įsives savotiškos demokratijos, tada nebelieka šito kriterijaus, jis išplaunamas. Tokiu atveju pateisiname bet kokią autoritarinę ar oligarchinę, žmogaus teisių negerbiančią valstybę, jeigu ji tik pasivadina demokratija. Taip grįžtume į Stalino laikus, kai visos totalitarinės sistemos vadinosi „liaudies“ demokratijomis. Jeigu Rusija tokia, kokia yra dabar arba panaši, būtų priimta į Europos Sąjungą, tai reikštų, kad Europos Sąjunga jau nebėra Europos Sąjunga. Jos pagrindiniai filosofiniai, moraliniai, politiniai principai turėtų pasikeisti. Kita vertus, Rusija laikosi gudrios politikos ir visai nereiškia noro būti Europos Sąjungoje, nes tada jai būtų pareikšta daug priekaištų, reikalavimų. Ko gero, Rusija nutarusi laukti, kol Europos Sąjunga pati ją pakvies. Tam, kad visa tai įvyktų, Rusijai reikia pakeisti Europos Sąjungą būnant išorėje.