Politika

Šiandieninėje populizmo baloje išties galima daug ko pasigesti. Pavyzdžiui, elementarios logikos. Na, bet ji ir nereikalinga. Juk kaip tik idiotiški pasvaičiojimai rinkiminių kampanijų metu ar klounas partijos priešakyje padeda laimėti rinkimus, o kas baisiausia, ir išlaikyti populiarumo reitingus iki kitų rinkimų. Laimėjome savo ideologinę kovą prieš ideologijas. Patikėję, kad nei viena iš jų nėra panacėja visuomenės problemų sprendime, nutarėme, kad nei viena iš jų mums nebereikalinga. Orientuojamės politikos pasaulyje apgraibomis: patinka – nepatinka, „vagia“ – „nevagia“, gražus – negražus, įdomus – neįdomus… – Neįdomu! – šaukiame. Politikai puikiai jaučia tokias nuotaikų tendencijas (kai kurie iš jų tik tuo ir teužsiima), ir mums pateikia „politinės minties“ produktą, kurį galima sulyginti nebent su „Pūko“ radijo stoties (turiu omenyje pirmąją) „formatiniu“ repertuaru. Politikai jau seniai nebeaiškina savo planų ir veiksmų. Kaip ir žiniasklaida, kuri nustojo reikalauti mąstymo. Baisu pervarginti ir nusibosti žmonėms, nes elektoratas gali nusisukti ir niekada nebeatsisukti. Vienintelis dalykas, kurio iš mūsų reikia – tai dėmesys. Galbūt tai nebūtų tokia didelė problema, bet politikai pasirodė esą ne tokie galingi manipuliatoriai. Kaip ir mes, paprasti rinkėjai, arba pasyvioji visuomenės dalis, jie nustojo orientuotis politinėje erdvėje. Pasakysiu drastiškai. Šiandien nei vienas iš daugumos ar opozicijos lyderių nebesugeba nei sau, nei kitiems paaiškinti savo įsitikinimų.

Ko gero, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti – kur čia šaknis ir pagrindas, o kur tik atspindys, tačiau sąsaja tarp valstybės ir partijų demokratiškumo – neabejotina. Greičiausiai, abipusė sąsaja. Juk partijos formuoja parlamentinę politiką, tiesiogiai nulemdamos ar bent įtakodamos valstybinio masto procesus, tačiau kita vertus – partija pati savyje yra valstybės mini modelis, tam tikra prasme netgi pamėgdžiojantis valstybę. Todėl, ypač parlamentinėje santvarkoje (o tokia pagal šiandieninį galių pasiskirstymą tarp institucijų, praktiškai, veikia ir Lietuvoje), galima pastebėti dėsnį: kokios partijos, tokia ir valstybė, ir atvirkščiai. Šis principas galioja tiek kompetencijos, tiek vidaus ir tarpusavio santykių, tiek ir demokratijos atžvilgiais. Demokratijos lygį parodo laisvė ir pagarba opozicijai. Kitas atvejis, kai opozicija nesiformuoja todėl, kad visus tenkina esama padėtis, tačiau kolei kas tokia tikimybė gali būti svarstoma vien teoriniame lygmenyje. O kuomet opozicijai tiesiog draudžiama arba trukdoma reikštis, tai jau – neabejotina diktatūra. Pastaroji gali formuotis dėl skirtingų priežasčių: vienu atveju, diktatūros pagrindu gali tapti idėja, kitu atveju – interesai. Jeigu pirmąjį atvejį dar galima dalinai pateisinti (žinoma – ne iš demokratinės perspektyvos), tai pastarasis atvejis žymi visišką tokio režimo cinizmą. Ir būtent šis atvejis vyrauja nūdienos Lietuvoje. Vidinės diktatūros apraiškas – cenzūrą ir sankcijas opozicijai, alternatyvios nuomonės ir laisvos diskusijos gniaužimą, viešumo ir kritikos baimę – galima pastebėti beveik visose šiandieninėse mūsų partijose: nuo marginalių iki pačių įtakingiausių, nuo populistinių iki klasikinių, nuo personalinių ir charizmatinių iki tokių, kurios kūrėsi ideologiniais pagrindais.

Peržengėme ir kalendorinio, ir astronominio pavasario ribas, o tikrojo pavasario kaip nėra, taip nėra. Į vasaros laiką įžengęs šios savaitės pirmadienio rytas labiau priminė gruodžio pradžią nei kovo pabaigą. Žvarbu ir kūnui, ir sielai, nes užsitęsęs šiųmetis pavasaris labai jau primena per šešiolika metų iš Lietuvos dar niekaip nepasitraukiantį komunistinės nomenklatūrinės valdininkijos įšalą. Žiniasklaidos erdvėje šiuo metu sklandantys ir piliečius valdininkų įžūlumu šiurpinantys Turniškių bei Seimo kanceliarijos skandalai dar kartą parodė, koks nepaskandinamas yra iš sovietmečio į nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo struktūras perplaukęs povandeninis nomenklatūrinės valdininkijos laivas. Jo korpusas apkaišytas skambiais žodžiais apie valdininkų virsmą tarnautojais (reikėtų manyti, privalančiais tarnauti tautai), tačiau vidinė šio monstro esmė — nė kiek nepasikeitusi. Akivaizdu, kad piliečiai, per rinkimus turintys galimybę pakeisti šalį valdančių partijų mozaiką, neturi beveik jokių priemonių žaboti valdininkų savivalę. Todėl šio valdininkijos aštuonkojo lipnūs čiuptuvai ir laiko apraizgę Seimo kanceliariją, ministerijas, apskričių administracijas, savivaldybes. Valdančiosios partijos keičiasi, nesikeičia tik klanų ryšiais susijusi valdininkijos klasė. Tiesa, norintiems priklausyti šiai klasei veikėjams retkarčiais tenka perskristi iš partijos į partiją, vienur prisidirbus, sėkmingai persėsti į kitą, gal kiek žemesnę, valdišką kėdę.

Šiuolaikinėje visuomenėje – madingas indiferentiškumas ar netgi nihilizmas visose įpareigojančiose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse: politikoje, religijoje, moralėje. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į materialinius dalykus – ekonomiką, ir šiek tiek – į kultūrą, tiktai grynai hedonistiniame lygyje: kiek tai teikia pasitenkinimo esamu momentu. O koks turėtų būti santykis tarp pačios politikos, religijos ir moralės? Istorija liudija, kad religija dažnu atveju yra moralės sargas: visa reginčio ir visagalio Dievo buvimas ir atsakomybė prieš jį – stipriai veikia tikinčiojo elgesį ir jo motyvacijas. Kai kurie sekuliarūs režimai t.p.bandė įvesti griežtas moralės normas (nors ir stipriai pakoreguodami, pritempdami jas prie politinių tikslų), tačiau pasiekė tik viešosios, o ne privačiosios, etikos: įsivyravo požiūris – daryk ką nori, kad tiktai niekas nematytų! Tokios nuostatos – sunkiau įmanomos giliai religingoje visuomenėje, kur visuose savo darbuose žmogus regi save stebinčią aukštesnę jėgą. Tačiau tam tikrais atvejais religija iš moralės sargo virsta jos pakaitalu. Nepasižymintys moraliniais ar intelektualiniais privalumais žmonės dažnai savo menkystę pridengia susikurta verte, ir vienas patogiausių modelių tokiu atveju – religija. Nesvarbu, kad esi kvailas ir nedoras, užtat esi Dievo vaikas, išpažįstantis tikrąjį tikėjimą ir jau vien tuo – geresnis už netikintįjį ar kitatikį, nepaisant jo moralinio ar intelektualinio pranašumo – galvoja toks tikintysis. Tokiems nereikia nei mokytis, nei mąstyti: jiems viską pasakantis Dievas. Nereikia ir morališkai tobulėti: visas nuodėmes padengianti Dievo malonė ir uolus tikėjimas. Dar daugiau: savas teisumas – tiktai trukdantis Dievo malonei (esama ir tokių religinių mokymų).

Pasirodė keletas pranešimų susijusių su “Jukos” bankrotu ir su juo susijusio “Mažeikių naftos” likimo. “Financial times” pakelbė, jog “Mažeikių nafta” greičiausiai atiteks Kremliaus valdomai “Rossneft”. Taip pat žiniasklaidoje pasirodė A.M. Brazausko kaltinimai “Jukos” kompanijai dėl nesąžiningų derybų ir jų vilkinimo. Opozicijos lyderis Andrius Kubilius šią besiklostančią situaciją vertina kaip katastrofišką Vyriausybės pralaimėjimą: “A.M. Brazausko kaltinimai “Jukos” kompanijai rodo Premjerą patekus į aklavietę. Visi šie įvykiai akivaizdžiai demonstruoja, kad Vyriausybės derybinės pozicijos, kuriomis taip džiaugėsi A.M. Brazauskas, šioje situacijoje yra labai silpnos. “Mažeikių naftos” perėjimas į tiesiogiai Kremliaus valdomos “Rossneft” rankas Valstybės saugumo departamento yra įvardintas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Tenka priminti, kad kai prieš keletą metų prasidėjo “Jukos ” problemos, Tėvynės sąjunga siūlė nedelsiant imtis veiksmų ir išpirkti “Jukos” valdomas akcijas. Deja, A.M. Brazausko atsakymas buvo arogantiškai neigiamas. Jei iš tiesų “Rossneft” perims “Mažeikių naftą”, tai reikš, kad Vyriausybės politika buvo neatsakinga ir klaidinga nuo pat proceso pradžios. Tokiu atveju A.M. Brazauskas turės prisiimti visą atsakomybę ir nedelsdamas atsistatydinti.”

Politinių Lietuvos valdymo jėgų pasiskirstymą lemti šiandien gali kiek daugiau nei 2,6 milijono balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų. Dar maždaug milijoną pasaulyje gyvenančių lietuvių balsų leistų susigrąžinti nauja elektroninio balsavimo sistema. Lietuvos studentų sąjunga, atsižvelgdama į sparčiai didėjančius emigracijos mąstus ir siekdama, kad būtų sudarytos visos sąlygos visems Lietuvos piliečiams dalyvauti šalies politiniame gyvenime, kreipiasi į šalies Seimo frakcijas ragindama kuo greičiau inicijuoti atitinkamo įstatymo projekto rengimą. “Mes manome, kad Lietuvai jau laikas pasekti kitų pasaulio šalių sėkminga patirtimi suteikiant rinkėjams teisę balsuoti ne tik įprastais būdais – paštu ir ateinant į balsavimo apylinkes, bet ir nedelsiant pradėti kurti XXI amžiaus poreikius ir galimybes atitinkančią elektroninio balsavimo sistemą. Sutinkame, kad tradiciniai balsavimo būdai daugeliui yra priimtini ir patikimi, tačiau negalime iš valstybės gyvenimo eliminuoti tų žmonių, kurie, turėdami įveikti daugybę formalumų, atsisako savo pilietinių teisių”, – teigia LSS prezidentas Jonas Okunis. Elektroninės balsavimo sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas būtų itin svarbus veiksnys siekiant susigrąžinti ir sėkmingai plėtoti tiek užsienyje laikinai gyvenančių, tiek emigravusių lietuvių pilietinį aktyvumą.

Klausimas, kuris šiandien bene labiausiai suskaldė Lietuvos viešąją nuomonę, iš pažiūros labai paprastas: ar prezidentas Valdas Adamkus (o gal kas kitas iš atsakingų krašto vadovų) turi važiuoti į Maskvą gegužės devintąją, kai ten bus minimos Antrojo Pasaulinio karo pabaigos metinės? Maskvoje ta proga apsilankys Europos ir Amerikos vadovai, pabrėždami, kad Rusija žymiai prisidėjo prie nacizmo sutriuškinimo. Tai – neginčijamas faktas, bet faktas ir tai, kad Rusiją, tiksliau, Sovietų Sąjungą tada valdė nusikaltėliška komunistų partija ir jos vadas Stalinas, buvęs ne kuo geresniu už savo priešininką Hitlerį. Laimėjęs kare, jis keturiasdešimt penkiems metams pratęsė Baltijos valstybių okupaciją (ir, beje, pavergė visą Centrinę arba Rytų Europą). Ar dalyvavimas iškilmėse neįteisins Stalino veiksmų?