| | |

Valdas Adamkus

Vokietijoje Valdas Adamkus baigė lietuvių; gimnaziją, įstojo į Miuncheno universitetą, Gamtos fakultetą.
1949 metais atvyko gyventi į JAV. Iš pradžių Valdas Adamkus dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje. Vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. 1960-aisiais baigė Ilinojaus universitetą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis buvo pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją- Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau buvo paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju. 1981 metais Valdas Adamkus tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.
Valdas Adamkus buvo aktyvus sporto veiklos dalyvis ir organizatorius. 1948 metais Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. Buvo Vyriausiojo fizinio auklėjimo ir sporto komiteto generaliniu sekretoriumi ir pirmininku.

| | |

V.Adamkus – už Vorutos pilį

Prieš kopdamas į Šeimyniškėlių piliakalnį, esantį Anykščių rajone, šalies vadovas Valdas Adamkus pareiškė, kad ši vietovė jam asocijuojasi su karaliaus Mindaugo Vorutos pilimi bei Lietuvos valstybingumo ištakomis. Netrukus Prezidentas pratęsė prieš kelias savaites prasidėjusį ir vis atsinaujinantį žodžių mūšį su premjeru Algirdu Brazausku dėl Valdovų rūmų Vilniuje statybos. Išgirdęs apie anykštėnų ketinimus jau kitąmet ant šio piliakalnio pastatyti pirmąjį Vorutos pilies kuorą, V.Adamkus pritarė šio statinio idėjai. Lygindamas karaliaus Mindaugo laikų medinės Vorutos pilies ir Valdovų rūmų statybas, šalies vadovas pareiškė: “Būtent statykite, o ne ką nors atstatinėkite!” Tačiau anykštėnai neskubėjo džiaugtis valstybės vadovo suteiktu prioritetu Vorutos piliai prieš Valdovų rūmų statybą Vilniuje. Miestiečiai, gausiais būriais laukę Prezidento kiekvienoje numatytoje jo trumpo vizito vietoje, pirmiausia pasigedo šalies vadovo pokalbio su jais apie sunkų dabartinį gyvenimą. Algų laiku negaunantys Anykščių rajono mokytojai Prezidento atvykimo proga ketino surengti piketą, tačiau vėliau nusprendė nedrumsti šalies vadovo ramybės.

| | |

Pirmosios premjerės prisiminimai

Lietuvos AT rinkimams 1990 m. neteko ruoštis kažkaip ypatingai. Tuo metu dirbau vicepremjere ir praktiškai diena iš dienos perėmiau iš jau atsipalaiduojančios ir bejėgiškos senosios Vyriausybės vadovavimo iniciatyvą.
Sąjūdžio vyrai pasirūpino, kad man atitektų labai nelengva Vilniaus (Verkių) apygarda, kur lietuviai tesudarė tik apie 25%, o su manimi konkuravo net 6 vyrai. Susirinkus tik ką išrinktiems deputatams, nustebino tai, kad didžioji jų dalis man buvo niekada nematyta. Paskui supratau, kad tuo pasirūpino tie, kurių svarbiausias rūpestis buvo suburti sau palankius ir paklusnius asmenis, tapusius naujosios balsavimo mašinos sraigteliais ir vadų valios vykdytojais. Kovo 11 d. tapo lemtinga data Lietuvos valstybės istorijoje. Didžiulį džiaugsmą ir susijaudinimą išgyveno visa Lietuva, viso pasaulio lietuviai, mūsų sprendimus stebėjo išorinis pasaulis. Niekas negalėjo būti visiškai tikras, kad pavyks pereiti visus išbandymus, išvengti didelių aukų ar net susinaikinimo, kurį šiandien, deja, matome Čečėnijoje, buvusios Jugoslavijos regionuose. Mes prisiėmėme atsakomybę prieš tautą, prieš pasaulį ir pasiekėme tikslą, nors ir nepavyko išvengti žmonių aukų, nors patyrėme didžiulius materialinius ir dvasinius nuostolius.